Kai devintajame XX amžiaus dešimtmetyje Sovietų Sąjunga bandė įsitvirtinti Nikaragvoje, Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) vadovaujamos JAV tvirtai pasakė: „Ne. Mes neleisime. Tai mūsų užpakalinis kiemas.“ Sovietų raketos taip arti JAV – neleistinas pavojus, kaip ir situacija Karibų krizės metu. Ir nors Nikaragva buvo nepriklausoma valstybė su prokomunistine vyriausybe, Vašingtono požiūriu, leisti patekti šiai šaliai į Sovietų Sąjungos įtakos sferą buvo neleistina rizika nacionaliniam saugumui.
Tas pats ir Ukrainos atveju. Nors ne, viskas kitaip. Ukraina juk turi bendrą sieną su Rusija. Tai tas pats, jei Nikaragvos sandinistai imtų kontroliuoti Meksiką ir pasikviestų pas save Sovietus.
Man nepatinka, kaip Putinas demonizuoja ukrainiečių patriotus, siekiančius nepriklausomybės. Tačiau, jei pažvelgti į tai realistiškai, aš negaliu įsivaizduoti, kad koks nors Rusijos lyderis leis Ukrainai įstoti į NATO. Be to, skirtingai nuo Nikaragvos, Ukraina istoriniu požiūriu – neatskiriama rusų nacijos dalis. Būtent ten gimė Rusijos krikščionybė: kunigaikščio Vladimiro krikštas Kijeve 988 metas davė pradžią tikėjimui rusų žemėse.
Jeigu pažvelgti ne į geografiją, o į kultūrą, Ukraina Rusijai – ne tas pats, kas Nikaragva arba Kuba yra Jungtinėms Valstijoms. Būtų galima pasakyti, jog tai kažkas panašaus į Naująją Angliją arba Teksasą, bet vis tiek tikslių paralelių čia nėra. Ukraina daugiau kaip tūkstantį metų yra rusų nacijos religinėje širdyje.
Būtent todėl skilimas tarp Ukrainos ir Rusijos yra tokia siaubinga tragedija, tai kivirčas tarp brolių. Aš puikiai suprantu, kodėl ukrainiečiai taip nekenčia rusų, turint omenyje, ką su jais darė Stalinas. Ir aš neteisinu to, kaip rusai istoriškai elgėsi su Ukraina, arba kaip Maskva elgiasi dabar. Aš viliuosi ir meldžiu, kad šis šeiminis kivirčas pasibaigtų.
Vis dėlto Amerika ir NATO neturi bloginti situacijos. Manau, Suomijos statusas Ukrainai – geriausia, ko mes ir ukrainiečiai galime tikėtis. Aš nematau jokio realaus pagrindo tam, kad Maskva leistų Kijevui tapti NATO dalimi.
Vakar vakare Takeris Karlsonas (Tucker Carlson) tiesiai pasakė, kad JAV neturi provokuoti Rusijos šiame konflikte. Viešpatie, ačiū už jo nuomonę!
Karo šalininkai Vašingtone, turbūt, yra kupini ryžto padaryti Donbasą saugia vieta rengti gėjų paradus.
Ir nesvarbu, geras žmogus yra Putinas, ar ne. Amerika neturi teisės kištis ir provokuoti karą Ukrainoje. Tai ne mūsų reikalas. Tačiau respublikonas numeris du iš Senato ginkluotųjų pajėgų komiteto, Misisipės atstovas Rodžeris Vikeris (Roger Wicker) iš tikrųjų pareiškė, kad JAV gali panaudoti branduolinį ginklą tam, kad apgintų nepriklausomą valstybę, kuri tokia tapo tik 30 metų atgal, o iki tol buvo Rusijos, o po – Sovietų Sąjungos dalimi.
Beprotybė apima abi partijas – kaip taikliai pabrėžė Takeris. Tie militaristai iš Vašingtono - tikra neganda. Aš užjaučiu ukrainiečius: jie taip arti Rusijos, bet ginti Kijevą arba provokuoti Maskvą – tai visai ne tai, kuo turi užsiimti Vašingtonas. O po žeminančio pralaimėjimo Afganistane kodėl Vašingtonas mano, kad amerikiečiai yra pasiruošę pyktis su Rusija?
Ekspertai.eu primena, kad Lietuva remia Ukrainą ne tik finansais ir karinėmis priemonėmis, bet taip pat komandiruoja daug specialistų ir politikų, kurie padeda mūsų kaimynui geriau įveikti korupciją, sparčiau artėti prie vakarietiškos kultūros ir integruotis į Europos Sąjungą bei NATO.
O oficialus Lietuvos atstovas Ukrainos kare su Rusija Jonas Ohmanas valstybinio transliuotojo eteryje yra informavęs, kad ukrainiečiai šiame kare stengiasi žudyti pirmiausia būtent rusų tautybės žmones.
Šaltinis: theamericanconservative.com