„The Week“: kaip Vakarai paliko Ukrainą likimo valiai

Jeigu Vladimiras Putinas iš tikrųjų užpuls, pagrindine to priežastimi taps didžiulė JAV ir jų pagrindinių sąjungininkių Vakarų Europoje diplomatinė nekompetencija. Vakarų šalys ne kartą iššaukdavo Putino pyktį, kai naudojo Ukrainą kaip marionetę, bet atsisakė skirti pinigų arba suteikti karinę galią tam, kad ją realiai apsaugotų.

Po TSRS subyrėjimo Vakarai žiūrėjo į Ukrainą arba paniekinančiai, arba kaip į imperialistų žaislą. Būtent Vakarų ekonomistai ir vyriausybės, būdami stipriai paveikti neoliberalios dogmos, įvykdė didelio masto Ukrainos aktyvų privatizaciją pirmaisiais posovietiniais metais. Tai sukėlė ekonominę katastrofą ir tikrą korupcijos epidemiją, nuo kurios šalis kol kas neatsigavo.

2014 metais liberalios ir proeuropietiškos ukrainiečių organizacijos, bijodamos rusiškojo imperializmo ir palaikomos Vakarų valstybių, pradėjo revoliuciją, kurios metu nuo valdžios buvo nušalintas prezidentas ir pasirašytas susitarimas su Europos Sąjunga. Atsakydamas į tai, Putinas aneksavo Krymą ir pradėjo ginkluotą konfliktą Ukrainos rytuose, kuris tęsiasi ir šiandien.

Vakarų valstybės ne kartą naudojo Ukrainą tam, kad suduoti smūgį Putinui, bet jos nesuteikia jai resursų, būtinų naudingos sąjungos su Vakarais sudarymui, ir neprisiima karinių įsipareigojimų sulaikyti Rusiją.

Šitą pasipūtimo ir nekompetencijos kombinaciją NATO išplėtė į Rusijos ir Ukrainos problematiką. Buvo skelbiama, kad aljanso sukūrimo tikslas yra pasipriešinimas TSRS ir tarptautinio komunizmo plėtros sulaikymas. Nei vieno, nei kito nebėra jau 30 metų, tačiau NATO kvailai plėtėsi nuo 1997 metų. Atrodo, niekam net į galvą neatėjo, kad Rusijai gali kilti mintis, jog NATO ir toliau yra antirusiškas aljansas. Ir kad Maskva gali turėti suprantamų priežasčių nerimui dėl Vakarų karinio buvimo Ukrainoje.

Dabartinė padėtis Ukrainoje primena tai, kas atsitiko Irako kurdams 1991 metais. Po to, kai karo Persijos įlankoje metu Sadamo Huseino (Saddam Hussein) pajėgos buvo be didelio vargo sutriuškintos, tuometinis prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis (George H.W. Bush) pabandė jį be didelių sąnaudų nuversti. Kelių radijo laidų eteryje jis paragino įvykdyti karinį perversmą. Kurdų pajėgos (kartu su daugeliu kitų grupuočių) tai suprato kaip JAV pagalbos pažadą ir pradėjo sukilimą, kurio metu vos nenuvertė Huseino vyriausybės. Bet Bušas nenorėjo rizikuoti, bijodamas „įklimpti“ okupacijoje, todėl liko nuošalėje, kol vyriausybinės pajėgos persigrupavo ir pradėjo triuškinti sukilėlius, dėl ko šimtai tūkstančių žmonių pabėgo iš šalies.   

Problema buvo ne tai, kad Bušas bijojo okupuoti Iraką – galų gale pasaulis matė, kas atsitiko, kai jo silpnaprotis sūnus pabandė tai padaryti po gero dešimtmečio. Problema buvo tai, kad užsienio politikos gambito rėmuose jis melavo žmonėms, kurie lengvai pasidavė įtakai (ir ciniškai užvertė juos demokratijos gynimo retorika). O kai strategija žlugo, dešimtimis tūkstančių buvo šaudomi anaiptol ne amerikiečiai.

Lygiai taip yra ir šiandien. Visiškai akivaizdu, kad JAV ir Vakarų Europa nenori siųsti savo karių į fronto liniją ginti Ukrainos. Šioms šalims ten egzistuojantis konfliktas – nereikšminga problema palyginti su Kinijos galios ir įtakos augimu, tebesitęsiančia pandemija, klimato kaita ir dar daug kuo. Bet vietoje to, kad tiesiai ir sąžiningai pripažinti šitą faktą ir bandyti kažkaip išspręsti problemą, Vakarų šalys – ir ypač JAV – toliau erzina Putiną. Kentės nuo to Ukraina.

Šaltinis: theweek.com