Vytautas Rubavičius: prezidentės rinkimai – ar pavyks suvaidinti intrigą?

Artėjantys prezidentės rinkimai vis labiau panėšėja į nuobodžią, tačiau vaizduojamajai demokratijai būtiną perrinkimo procedūrą. Žiniasklaida su žmonių nuomonių tyrėjais ir ekspertais stengiasi įpūsti šiokią tokią intrigą: kuriama rinkimų aplinka, vaizduojamas rinkimų įtampos tarsi pritvinkęs oras. Girdime nepaliaujamai atnaujinamus pranešimus apie nemažėjančius prezidentės reitingus, politologai rimtais veidais svarsto galimus antro rinkimų turo variantus. Kai kurių partijų lyderiai ir moraliniai autoritetai padeda prezidentės komandai kurti drąsiai „Kremliaus užmačioms“ besipriešinančios valstybės vadovės įvaizdį, praleisdami pro ausis jos prisipažinimą, kad ji bendraujanti tik „Briuselio kryptimi“, o jau Kremlių paliekanti premjerui. Kaip tik tokia nuostata Kremliui ir parankiausia: netelkiant politinių jėgų, nebendraujant su Seimu nei jos pirmininke, atsiribojus nuo premjero ne ką toje „kovoje“ su Kremliumi ir nuveiksi. Kremliui belieka tylomis, išlaikant politinį korektiškumą, o kartais ir nekreipiant į jį dėmesio, pasidžiaugti tokia rodoma politine išmintimi.

Politinis nomenklatūrinis sluoksnis jau lyg ir nutarė, kad prezidentė visiškai tinka sukurtajai lietuviškajai vaizduojamosios demokratijos sistemai, tad pritaria antrai jos kadencijai. Nieko prieš ir Europos Sąjungos politinis elitas – juk prezidentė vykdo visas jai patikėtas užduotis. Vienos svarbiausių – žemės pardavimo užsieniečiams įteisinimas ir nacionalinės valstybingumo jausenos silpninimas. Poslinkiais šiose srityse galima tik pasidžiaugti – juk vargu ar berasime šalį, kurios žmonės būtų taip įsukti į savinaikos spiralę, politikams giedant apie nepaprastų laimėjimų aukštumas. Gieda lygiai taip pat, kaip buvo jaunystėje sovietinėse specialiosiose mokyklose apmokyti. Pasirodo, kad toks apmokymas universalus, tinkamas visoms istorinėms formacijoms, o ypač vadinamosios laisvosios rinkos visuomenei.

Atrodytų, būsimi prezidentai-kandidatai jau turėtų visomis išgalėmis kautis su prezidentės šešėliu, siūlyti visuomenei savas rinkimų programas ir pažadų statutus, tačiau... Stebėtina tyla. Vien reitingų žaismas. Vien žiniasklaidos pučiami galimų kovų burbulai. Taip ir neatsirado pajėgesnių kandidatų. Kol kas esamieji reikalingi vien demokratinei rinkimų procedūrai imituoti. Konservatorius visiškai tenkina dabartinis glaudus bendradarbiavimas su prezidente, jie pasirengę visaip pridengti ir jos „skiepus“, ir „nutekinimus“, ir „Snoro“ istoriją. Tenkina prezidentės veikla ir socdemus. Jie laikosi visiškai pragmatiškos finansinių srautų kontrolės politikos – juk kaip tik premjeras ir prižiūri tuos srautus, o su jais ir aukščiausio valdininkijos sluoksnio karjeros galimybes. Kam dabartiniam premjerui eikvoti jėgas vaizduojant prezidentinį konkurentą – juk daug patogiau yra užbaigti savo kadenciją, sustyguoti sau palankų politinį oligarchinį sluoksnį ir įsitvirtinti vadinamojo elektorato sąmonėje kaip pats tinkamiausias būsimas prezidentas.

Jei socdemai rimtai būtų galvoję apie prezidentinę rinkimų kampaniją jie turėjo iškelti Vytenio Povilo Andriukaičio kandidatūrą. Jis pelnė žymios visuomenės dalies pasitikėjimą imdamasis sveikatos apsaugos pertvarkos. Jis yra gerai žinoma politinė figūra, neslepianti savo prezidentinių ambicijų, kurias paremia svaria ir įvairiapuse politine patirtimi, taip pat europinės politikos išmanymu. Svarbu ir tai, kad jis jau yra porą sykių kandidatavęs, tad puikiai žino kampanijos rengimo ir vykdymo ypatumus. Tik pabandykime įsivaizduoti amerikietiško pavyzdžio viešus kelių valandų politinius debatus – Vytenis ir Dalia. Juk laimėtojas visiškai aiškus. Dalia tiesiog nesukurta viešai politinei rinkimų kovai. Tačiau, suprantama, turi kitų privalumų. Socdemai apsisprendė ne kelti rimtą kandidatą, o sužaisti reikalingą rinkimų žaidimą.  

Rolandas Paksas taip pat galėtų sukelti vėją politinėje scenoje. Tad svarbiausia – neprileisti jo prie rinkimų kampanijos, šiek tiek užtęsti teisinius dalykus, kad būtų galima atsidusus apgailestauti – nespėjome... Jei R. Paksas išeitų į antrą prezidentinių rinkimų turą, jam pavyktų patraukti dabartine politika nusivylusius ir apskritai „prieš valdžią“ nusiteikusius žmones. O jų esama nemenko būrio. Tačiau ar jis galėtų būti veiksmingas prezidentas? Vargu. Įgijęs neįkainojamą nuverstojo patirtį, būtų daug atsargesnis, tenkintųsi tuo, kas leidžiama. Juolab kad esminėmis nuostatomis yra tos pačios partinės nomenklatūros atstovas, jau 2000-aisiais pareiškęs, kad žemė yra prekė ir būtina kuo greičiau tą prekę teikti užsieniečiams. Kol kas neteko girdėti jo minčių apie demokratijos plėtrą mūsų valstybėje, apie žmonių išlaisvinimą iš partinės nomenklatūros pančių.

Nebūtų visiškai netikėtas ir staigus Vygaudo Ušacko sugrįžimas. Tai reikštų, kad jo kampaniją palaimino tam tikras europinio politinio elito sluoksnis, o sykiu ir kai kurie vietiniai oligarchai. Beje, su tais oligarchais lyg ir visą savo kadenciją kovojo prezidentė, tačiau ar kas galėtų pasakyti, kokie šios kovos rezultatai? V. Ušackas yra sukaupęs didelę diplomatinę patirtį, gerai išmano europinės politikos ir ypač santykių su Rusija bei Jungtinėmis Valstijomis reikalus. Kadangi jau anksčiau buvo prakalbęs apie savo prezidentines ambicijas ir greitai išstumtas iš Lietuvos, tai rinkimų kova galėtų įgauti ir žavių asmeniškumo bruožų. Čia jau vertųsi rimtesnė intriga. Tačiau V. Ušacko apsisprendimą nulems ne vietiniai Maskvon komandiruoti įtikinėtojai, o aukštesnis europinės politikos sluoksnio atstovų sprendimas ir numatytas žaidimas. Juk panašiai Lietuvon buvo komandiruota ir dabartinė prezidentė.

Tad gal galėtų būti, bet daroma viskas, kad nebūtų. Kad rinkimai vyktų parodomuoju vaizduojamuoju būdu. Stengiasi žiniasklaida ir politologai. Tačiau greitai bus suvokta, kad imama persistengti su aukštais prezidentės reitingais, – jie atpalaiduoja elektoratą. Dalis prezidentės gerbėjų ims manyti, kad ji ir taip laimės, tad nesivargins nueiti prie urnų. Gali nukentėti rinkusiųjų procentas. O jis gana svarbus. Politinės valdžios legitimumui patvirtinti būtina, kad prie urnų ateitų kuo daugiau žmonių. Čia teisėtumo, tad ir demokratiškumo „svoris“ tiesiogiai susijęs ir su rinkimų įtampos laipsniu, ir su balsavusių žmonių skaičiumi. Tad gali prireikti kiek keisti rinkimų aplinkos vaizdą – jei jau nesama rimtų kandidatų, tai turi vis labiau apsireikšti prieš prezidentę kovojančios išorės jėgos ir vietiniai jų pakalikai. Nes ne pati prezidentės figūra mobilizuoja mylinčius ir gerbėjus, o kaip tik jai iškylančios grėsmės ir prieš ją pakilę priešai. Tokia rinkimų politinė ir psichologinė logika. Tad galima nujausti būsiant naujų „skiepų“ skandalų.