Turkijos prezidentas, juokais vadinamas neišsipildžiusiu sultonu ar turkų vadu, yra įdomi personalija, verta dėmesio kaip geopolitinis reiškinys, nes būtent jo pažiūros atspindi tą Osmanų imperijos požiūrį, kuris daugybę šimtų metų buvo nekenčiamas nuo Europos iki Rusijos. Dabar Turkija, kaip sako rusai, „nei žuvis, nei mėsa“: lyg Azija, bet šiek tiek Europoje, lyg musulmoniška (kuo toliau, tuo labiau), bet sekuliari, lyg šiuolaikiška, net NATO narė, bet mąsto viduramžiškai siaurai: XXI a. nepripažinti akivaizdaus genocido yra daugiau nei kvaila. O Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoanas nėra kvailys, nors savo elgesiu primena Vladimirą Žirinovskį ir panašius asmenis.
Ne veltui turbūt Turkijos vadovas kaip ir pati Turkija laikoma bene mažiausiai nuspėjamais. Šalis lyg nori į ES, bet elgiasi priešingai, jos priėmimas būtų labai naudingas Europai ekonomiškai, bet tuo pačiu atvertų vartus 80 milijonų turkų ir keliems milijonams pabėgėlių. Kol ES vadovai ir tie, kas valdo juos Dresdeno viešbutyje, sprendžia, ką daryti su Turkija, Vokietija ne juokais įspėjo 11 Vokietijos parlamentarų, kad jie, gink Dieve, nesilankytų Turkijoje. Kodėl? Nes balsavo už tai, kad armėnų ir kitų krikščionių (asirų, graikų) genocidas 1915–1916 m. buvo įvykdytas turkų. Tuomet buvo išžudyta 1,5 mln. žmonių.
Viena iš 630 Vokietijos parlamentarių turkų kilmės Aidan Jozouz (Aydan Özoğuz), einanti ir Imigracijos, pabėgėlių ir integracijos komisarės pareigas, priblokšta: „Erdoanas turi suvokti, kad Vokietija nepriklauso Turkijai. Nesuvokiama, ir tai yra pirmąsyk, kad mes daugiau negalime skristi į Turkiją.“
Keliones į Turkijai atšaukė ir kiti turkų kilmės Vokietijos parlamentarai. Ar tai normalu demokratiniame pasaulyje? Nejau vokiečiai tokie bailiai? O gal dabartinė demokratija visai nėra tikra demokratija, kokią ją išrado graikai? Tai, kas dabar vyksta, aukso amžiaus demokratijos laikais, maždaug prieš 2400 metų, Graikijoje būtų pavadinta oligarchija (nepamirškime, kad demokratija, δημοκρατία, yra „žmonių valdymas“, o oligarchija, ὀλιγαρχία, tai „kelių (galingųjų, tironų) valdymas“). O dabar taip ir yra: 2016 m. sausį paskelbtas „Oxfam“ tyrimas parodė, kad 1 proc. Žemės gyventojų, turtingiausieji, turi daugiau turto nei likusieji pasaulio gyventojai kartu sudėjus. Globalinis lengvatinio apmokestinimo bendrovių tinklas turtingiausiems leidžia paslėpti 7,6 mlrd. dolerių. Visą 44 puslapių tyrimą rasite čia, o aš trumpai reziumuosiu: nuo 2010 m. skurdesnė pusė pasaulio gyventojų nuskurdo 38 proc. (tuo pat metu žmonių skaičius išaugo 400 mln.). Tuo pat metu turtingiausi 62 planetos žmonės padidino savo turtus iki 1,76 trln. dolerių. Beje, iš minėtų 62 turčių tik 9 yra moterys. Beje, didžioji dalis pasaulio darbininkų yra moterys. Tos, kurios gauna mažiausius atlyginimus ir dirba sunkiausius darbus.
Įdomu, kad 2010 m. pasaulio turtus valdė ne 62, o 388 turčiai, kasmet jų skaičius palaipsniui mažėjo (177, 159, 92, 80, 62).
„Oxfam“ kviečia kuo skubiau spręsti nelygybės krizę. Norite padėti Afrikai? 14 mlrd. dolerių kasmet pakanka, kad 4 mln. badaujančių Afrikos vaikų gyventų normaliai, jų motinos galėtų rūpintis savo ir vaikų sveikata bei išsilavinimu. Tačiau būtent tokia suma kasmet prapuola „ofšoruose“, susijusiuose su Afrika. Lengvatinio apmokestinimo bendrovių nuo 2000 iki 2014 m. skaičius išaugo keturis kartus.
Prieš 2400 metų Atėnuose 6000 parlamentarų susirinkdavo kas devynias dienas. Posėdyje, greičiau referendume būdavo sprendžiami svarbiausi Atėnams klausimai.
Kuo susijusi Osmanų imperija ir Atėnų (kadaise) demokratija? Būtent tuo, kad tai yra du skirtingi keliai, kuriais gali pasukti pasaulis. Jis arba toliau klimps į osmanišką (metaforiškai, ne tik tiesiogiai) melo liūną, kurį valdys 1 proc. gyventojų, arba nutiks kažkas stebuklingo. Puikus lietuvių poetas Henrikas Radauskas sakė, jog pasauliu netiki, o tiki pasaka. Ne veltui istoriškai išsiskyrė turkų ir graikų keliai (turkai okupavo pusę Kipro, o ES iki šiol apsimeta, kad to nepastebi). Tačiau visos imperijos žlunga. O kadaise buvusi turčių Romos imperija dabar yra tik muziejus po atviru dangumi, kuriame Nerono vardas ir net Koliziejus jau nebekelia tokio siaubo, kokį ne taip jau ir seniai kėlė. ES buvo sukurta Romos imperijos pagrindu, todėl pasirinkusi Romos/Turkijos, o ne Atėnų kelią, ji pasmerkta žlugti. Ypač įdomu tai, kad birželio 23 d. „Brexit“, atrodo, jau nuspręstas. Žiurkės bėga iš skęstančio laivo. Katalonija taip pat gelbėjasi. Stiprios Europos ekonomikos (Norvegija, Šveicarija, Lichtenšteinas, Monakas ir kt.) ES nepriklauso.