196-iose knygose perskaitytas pasaulis

Vilniaus knygų festivalio proga siūlome ne tik apsilankyti renginiuose Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre „Titanikas“ (Maironio g. 3), bet ir paskaityti apie ypatingą vienos britų rašytojos eksperimentą.

Rašytoja Ann Morgan metė sau iššūkį: per vienerius metus perskaityti po knygą iš visų pasaulio šalių. Toliau ji pateikia šios užduoties įgyvendinimo patirtį ir pamokas.

Manydavau, kad esu gana kosmopolitiška, tačiau mano knygų lentynos bylojo ką kita. Literatūros kolekciją jose sudarė britų ir amerikiečių autorių kūriniai, išskyrus keletą indų autorių romanų ir pavienių knygų iš Australijos ir Pietų Afrikos. Situacija atrodė blogesnė dar ir todėl, kad buvau beveik neskaičiusi verstinės literatūros – apsiribojau anglakalbių autorių kūriniais.

Taigi 2012 metų pradžioje iškėliau sau užduotį: bandysiu perskaityti po knygą iš visų pasaulio šalių (Jungtinių Tautų pripažintų visų 195 valstybių ir Taivanio, buvusios JT narės) per vienerius metus, kad suprasčiau, ko man iš tiesų trūko.
Nesugalvodama, kaip tai galima būtų padaryti, ir slapta įtardama, kad vietiniame knygyne surasti beveik 200 tautų leidinių mažai tikėtina, nusprendžiau kreiptis pagalbos į mūsų planetos skaitytojus. Sukūriau tinklaraštį, kurį pavadinau Pasaulio perskaitymo metai ir paprašiau teikti pasiūlymus, kokius kūrinius galėčiau perskaityti angliškai.

Reagavimas į šį prašymą buvo stebinantis: žmonės iš viso pasaulio pradėjo teikti siūlymus ir savo pagalbą. Kai kurie atsiuntė man knygų iš savo šalių. Norėdami padėti, kiti praleido daug valandų atlikdami paieškas. Be to, keli rašytojai – Ak Welsaparas iš Turkmėnistano ir Juan David Morganas iš Panamos – atsiuntė neišspausdintų savo romanų vertimų, suteikdami man retą galimybę perskaityti šiuos kūrinius. 62 procentams britų, kalbančių tik angliškai, ji buvo neprieinama. Tačiau surasti knygų netgi su tokia neįprasta už mano pečių stovinčia bibliofilų komanda nebuvo lengvas uždavinys. Net iš pradžių, vertimams tesudarant tiktai apie 4,5 procento visų literatūros kūrinių, išleistų Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, buvo keblu gauti tas angliškas kūrinių versijas. 

Mažos valstybės

Ypač tai pasakytina apie frankofoniškas ir liuzofonines (portugališkai kalbančias) Afrikos šalis. Pasiūla iš tokių šalių, kaip Komorai, Madagaskaras, Bisau Gvinėja ir Mozambikas, labai maža – iš kai kurių jų turėjau pasikliauti neišleistais rankraščiais. Kai atėjo mažytės salos San Tomės ir Prinsipės eilė, būčiau užstrigusi, jeigu savanorių komanda iš Europos ir JAV nebūtų išvertusi San Tomės rašytojos Olindos Beja apsakymų knygos, kad galėčiau ką nors perskaityti. 

Be to, yra vietų, kur kūriniai apskritai yra retai užrašomi. Jeigu ieškotumėte įdomios istorijos, pavyzdžiui, Maršalo Salose, geriau būtų nueiti pas vietinį genties vadą ir prašyti leidimo išklausyti vieną vietinių pasakotojų sekamų istorijų, užuot bandžius surasti knygą. Panaši padėtis ir Nigeryje, kur legendas tradiciškai saugoja griotai (pasakotojai-muzikantai, specialiai nuo septynerių metų amžiaus rengiami tautos žinių ir tradicijų puoselėtojai). Labai maža ir sunku rasti užrašytų nepaprastai įdomių jų atliekamų kūrinių, be to, jie leidžia pajusti tiktai mažą dalį to, kas yra patiriama, klausant tų atlikėjų gyvai.

Lyg ir to būtų neužtekę, politika taip pat sudavė savo smūgį. Nors Pietų Sudano valstybės įkūrimas 2011 m. liepos 9 d. buvo ir džiugus įvykis jo piliečiams, dešimtmečius gyvenusiems pilietinio karo sąlygomis ir sulaukusiems nepriklausomybės, jis tapo tam tikru išbandymu. Atrodė mažai tikėtina, kad šešių mėnesių šalis, kurioje trūko kelių, ligoninių, mokyklų ir elementarios infrastruktūros, būtų spėjusi išleisti knygų. Jeigu ne vietinis žmogus, padėjęs man susisiekti su rašytoja Julia Duany, sukūrusia mano prašymu apsakymą, būtų tekę man sėsti į lėktuvą ir skristi į Džubą, kad surasčiau kokį nors žmogų, galintį man gyvai papasakoti istoriją.

Taigi, tokių kūrinių paieškos užėmė tiek pat daug laiko, kaip ir skaitymas bei tinklaraščio rašymas. Suspėti ir suderinti visa tai su darbu buvo sunki užduotis, ir teko praleisti daugelį valandų po vidurnakčio apsiblaususiomis akimis, kad nenukrypčiau nuo tikslo perskaityti po vieną knygą per 1,87 dienos. 

Minčių erdvė

Bet tiek pastangų įdėti buvo verta. Keliaujant per mūsų planetos literatūrinius kraštovaizdžius, prasidėjo neįprasti dalykai. Tai nebuvo paprasta kelionė, įsitaisius krėsle – supratau, kad įžengiau į pasakotojų minčių erdvę. Drauge su butaniete rašytoja Kunzang Choden lankiau egzotiškas šventyklas ne kaip paprasta keliautoja, bet kaip vietinė budistė. Nešama Galsan Tschinago vaizduotės, pasinėriau į berniuko piemens gyvenimą Mongolijos Altajaus kalnuose. Nu Nu Yi tapus mano vadovu, religinį festivalį Mianmare išgyvenau belyčio mediumo akimis. 

Talentingų rašytojų vedama už rankos, atradau: kelionė drauge su knygomis leidžia patirti tai, ko paprastas keliautojas gali retai tikėtis – ji atvedė mane į toli gyvenančių žmonių mintis ir parodė pasaulį jų akimis. Tie pasakojimai ne tiktai atvėrė mano protą suprasti gyvenimą kitose vietose, bet taip pat ir širdį pajusti ten gyvenančių žmonių jausmus – ir tai jie padarė nepalyginamai stipriau, negu tūkstantis naujienų pranešimų.

Visa tai pakeitė mano mąstymą. Skaitydama tuos kūrinius, kuriais su manimi pasidalijo nepažįstami knygiai iš viso pasaulio, suvokiau, kad esu ne viena, o dalis visą pasaulį apglobusio tinklo.  

Viena po kitos šalys, kurių vardai metų pradžioje sąraše man buvo lyg proto mankšta, virto gyvybingomis, vibruojančiomis vietomis, kupinomis juoko, meilės, pykčio, vilties ir baimės. Šalys, kadaise atrodžiusios man egzotiškos ir tolimos, tapo artimos ir pažįstamos – esu susijusi su jomis. Ir geriausia – supratau, kad per grožinę literatūrą pasaulis tampa tikras.