1993 metų spalis – kaip jis atrodo dabar

1993 metų spalio 4 dieną Baltųjų rūmų sušaudymu baigėsi pati aštriausia politinė krizė posovietinėje Rusijoje. Po 20 metų The New Times kreipėsi į politikus ir ekspertus klausdami, kaip tie įvykiai pakeitė Rusijos istoriją.

Smunkanti rinka vietoje laipsniškų reformų

Sergejus Baburinas (1993 metais – Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos narys, Baltųjų rūmų gynėjas)

Konfrontacija tarp B. Jelcino komandos ir parlamento buvo dviejų tolesnio vystymosi koncepcijų konfrontacija – tarp socialiai orientuotų reformų, už kurias pasisakė parlamentas, ir radikalių rinkos eksperimentų. Kai buvo sutriuškintas parlamentas, Rusija pasuko radikalios nevaldomos privatizacijos ir banditiško kapitalizmo keliu.

Tačiau pokyčių sulaukta ir kitose srityse. Teisės srityje tai buvo naujos Konstitucijos, pamatuotos pagal vieną asmenį – prezidentą, formavimas. Socialinėje srityje tai buvo visų socialinių ir ekonominių piliečių teisių ardymas ir panaikinimas. Žmogaus teisių požiūriu parlamento sušaudymas sudarė prielaidą peržengti įstatymą ir daugeliu kitų klausimų, pradedant karu Čečėnijoje ir baigiant atimta bei perdalyta nuosavybe. Socialiai orientuotų reformų kelias galbūt būtų buvęs ilgesnis, tačiau jis gynė paprasto žmogaus ekonominius interesus. Ir gali būti, kad mes būtume išvengę oligarchinio kapitalizmo.

Pirma normali Konstitucija

Igoris Buninas, politologas

Tuo metu buvome kryžkelėje: galėjome arba grįžti atgal į nesuprantamą sistemą, arba eiti pirmyn ir tęsti reformas. 1993 metų įvykiai nulėmė, kad mes patraukėme į priekį.

Pirma, kas įvyko, – tai, žinoma, B. Jelcino pergalė. B. Jelcinas tuo metu buvo progreso simbolis. Antra, mes pirmą kartą gavome normalią Konstituciją. Referendumas dėl Konstitucijos buvo nuostabi idėja, – taip pat buvo ir Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo, kai referendumu buvo priimta Ketvirtosios Respublikos Konstitucija, be kurios Prancūzija būtų juridiškai nesuprantama valstybė.

Ir trečia, tai, aišku, buvo psichologinė trauma, nes pirmą kartą buvo panaudotas ginklas. Ir apskritai tapo aišku, kad negalima veikti gatvės būdu, nes valdžia į tai atsakys labai kietai. O jei yra opozicija, ji turi spręsti problemas politiniu keliu. Nuo to laiko į gatves daugiau niekas nėjo.

Tie įvykiai paprasčiausiai negalėjo neįvykti. Buvo didelės socialinės grupės, kurioms nepatiko nei J. Gaidaro reformos, nei nauja valdžios sistema, nei B. Jelcino autoritarizmas. Tos grupės visiems šiems dalykams priešinosi ir turėjo kažkaip pasireikšti. Turėjo įvykti kažkoks konfliktas. Kadangi 1991 metų rugpjūčio konfliktas žlungant Sovietų Sąjungai apsiėjo be kraujo, tai, sprendžiant iš visko, tos grupės, sukilusios prieš valdžią, tikėjosi, kad taip pat be kraujo joms pavyks padaryti perversmą ir 1993 metais. Tačiau, kaip sakoma, užkliuvo dalgis už akmens.

B. Jelcino darbus užbaigė V. Putinas

Ilja Konstantinovas (1993 metais – Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos narys, Baltųjų rūmų gynėjas)

1993 metų spalio ir lapkričio įvykiai tapo esminiai naujojoje Rusijos istorijoje ir nulėmė mūsų šalies vystymosi eigą. Visus šiuos 20 metų mes gyvename su parlamento ir Konstitucijos sušaudymo žyme, su autoritarinio režimo formavimo žyme. To darbo nepabaigė Borisas Jelcinas, tačiau pabaigė Vladimiras Putinas. Ir V. Putino režimas – tai tęsinys ir vystymas tų tendencijų, kurias pradėjo B. Jelcinas ir kurios išryškėjo būtent 1993 metų spalį.

Kita vertus, protesto judėjimas, atgimęs Rusijoje pastaraisiais metais, tie daugiatūkstantiniai mitingai Bolotnajos aikštėje ir Sacharovo prospekte, nors dauguma jų dalyvių to ir nesupranta, – jie tęsia tas tradicijas, kurias pradėjo didvyriški Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, kurių daugelis atidavė savo gyvybes už demokratiją.

Be abejonės, politiniai pokyčiai buvo neatskiriami nuo ekonomikos ir socialinių pokyčių. Visuomenė galėjo vystytis įvairiomis kryptimis. Būtent 1993 metų rugsėjis ir spalis sudarė galimybę nomenklatūrinei ir kriminalinei privatizacijai ir padėjo pamatus oligarchų režimui Rusijoje. Būtent tie įvykiai sukūrė siaubingą turtinę nelygybę šiandieninėje Rusijoje. Todėl tam tikra prasme visas šiuolaikinės Rusijos Federacijos vaizdas „išsilukšteno“ iš 1993 metų spalio.

Superprezidentinės valdžios užgimimas

Borisas Nemcovas (1993 metais – Nižegorodsko srities gubernatorius)

Tai buvo dramatiški įvykiai, pilietinio karo pradžia, kuri, laimei, neaprėpė visos šalies, o vyko tik Maskvos centro ribose. Ir, teisybę sakant, tuomet gimė nauja Konstitucija. Joje yra ir teigiamų momentų: ten daug pasakyta apie žmogaus teises, laisvą spaudą ir daugiapartiškumą, tačiau yra ir neigiamų – tai superprezidentinė respublika. Mano požiūriu, superprezidentinė valdžia atvedė į karą su Čečėnija, nes jei ta valdžia nebūtų turėjusi tokių įgaliojimų, prezidentas vargu ar būtų galėjęs priimti sprendimą pradėti karą.

Per dvidešimt tos Konstitucijos metų tapo aišku, kad jai reikia rimtų pataisų: prezidento valdžios apribojimo, jo kaitos, parlamento valdžios stiprinimo.

Kita vertus, dėl tų įvykių pasibaigė 1993-iais buvusi dvivaldystė. Įvykiai, be abejonės, buvo kruvini ir labai tragiški, tačiau, esant dvivaldystei, taikūs būdai nėra veiksmingi. Todėl galima kiek nori kaltinti B. Jelciną arba tuos, kurie buvo Baltuosiuose rūmuose, tačiau Rusijos istorijoje dvivaldystė visada pasibaigdavo maištu. O jei tų įvykių nebūtų buvę, būtų prasidėjęs pilietinis karas visoje šalyje ir dar didesnis nuosavybės perdalijimas. Aukos – tai visada blogai, tačiau, esant tokiam scenarijui, visa šalis galėjo pasrūti krauju.

Parlamentarizmo diskreditacija

Glebas Pavlovskis, politikos technologas, buvęs V. Putino administracijos patarėjas

Po 1993 metų Rusijoje tiesiog atsirado kita valdžia. Tai visiškai pasikeitusi valdžios sistema, kuri žino, kad kurdama ypatingas situacijas ji ne rizikuoja, o atvirkščiai – gali sustiprėti. Dėl ypatingų situacijų ji gauna papildomų įgaliojimų. Ši ypatybė atsirado būtent per 1993 metų priešpriešą ir praktikuojama iki šios dienos. Būtent 1993-ieji diskreditavo parlamentarizmą ir iškėlė vykdomąją valdžią į nepasiekiamas aukštumas. Jos monopolija gimė 1993-iais ir šiandien įsikūnijo kaip prezidento administracija.

Niekas nežino, kaip šiandieną būtų atrodžiusi Rusija, jei tie įvykiai nebūtų atsitikę. Tačiau bet kuriuo atveju ji būtų mažiau persmelkta prievartos ir žmogaus nepaisymo. Tai, kas įvyko 1993 metais, – tai pasirinkimas barbariškos politikos naudai. Pamažu tas barbariškumas pasklido po visą šalį, tapo būdingas ne tik valdžiai, bet ir visuomenei, žmonių tarpusavio santykiams. Jei mes tada būtume radę galimybę pasirinkti kitaip, išvengti prievartos ir kraujo, galbūt gyventume mažiau turtingoje, bet saugesnėje visuomenėje.

Išsigelbėjimas nuo griūties

Aleksandras Počinokas (1993 metų rugsėjo 23 dieną atsisakė RF Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimų ir kitą dieną buvo paskirtas RF finansų ministro pavaduotoju)

1993-ųjų įvykiai, be abejonės, pakeitė Rusiją: buvo paleistas parlamentas, priimta Konstitucija ir surengti rinkimai. Trys tokie įvykiai – tai daugiau nei pakankama ypač rimtiems pokyčiams.

Tačiau, deja, bet koks prezidento ir parlamento susidūrimas suduoda tiesioginį smūgį ekonomikai, ir tai iš tiesų įvyko. O situacija, kai žūva žmonės, visuomet yra didžiulė šalies tragedija. Tai taip pat visiškas minusas. Tai buvo vienas tų žingsnių, kuris sumažino valdžios teisėtumą šalyje.

Kaip pliusą galėčiau nurodyti tai, kad tuomet įvyko realūs ir visiškai laisvi rinkimai. Jei to nebūtų įvykę, mes galų gale būtume dar keleriais metais atsilikę ir turėtume labai sunkų suverenumų paradą. Visiškai įmanoma, kad nuo Rusijos būtų atskilę mažiausiai keli subjektai, nes sumažėtų prezidento valdžios įtaka, ir silpnas prezidentas toliau negalėtų išlaikyti šalies. Jei nebūtų naujos Konstitucijos vietoje pasenusios. Be to, abejotina, ar ilgai būtų dirbusi Aukščiausioji Taryba, kuri, kaip mes puikiai prisimename, iš esmės negalėjo priimti sprendimų.

Išsivadavimas iš TSRS

Nikolajus Svanidzė, televizijos žurnalistas, istorikas

Tie įvykiai praktiškai nieko nepakeitė. Jei jie būtų pasibaigę kitaip, Rusijos istorija būtų pasukusi kitu keliu, tačiau ne geresniu, kaip dabar, o blogesniu. Juk liaudies vieningai išrinkto B. Jelcino alternatyva buvo Ruslanas Chasbulatovas (Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas), už kurio stovėjo, sakykim, galvą keliančio fašizmo jėgos. Ir jei tos jėgos būtų nugalėjusios, iš karto būtų kilusi fašistinio tipo reakcija, kur daug kraujo, sulaukta didelių pasekmių, kur kas blogesnių ir radikalesnių, nei šiuo atveju atsitiko.

Dabar tai sunku įsivaizduoti, nes mums atrodo, kad turime autoritarinį režimą, ir daugelis mano, kad blogiau nebūna. Tačiau jei 1993 metų spalis būtų pasibaigęs kitaip, mes būtume galėję įsitikinti, kad būna ir gerokai blogiau. Ir tai, kas įvyko vėliau, nė kiek nekeičia fakto, kad 1993-iais viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

Per negrabius, bet tuo metu būtinus B. Jelcino veiksmus buvo priimta Konstitucija, įvyko Dūmos rinkimai. Šalis gavo Pagrindinį įstatymą, teisę ir sau adekvatesnį politinį gyvenimą. Nes iki 1993-ųjų rudens šalyje, kuri jau vadinosi Rusija, įstatymai buvo tarybiniai, ir juose buvo nurodyta, kad svarbiausia yra Aukščiausioji Taryba, o ne prezidentas. Ir kova už tai, kas šalyje yra „numeris vienas“, – susirėmimas tarp tarybinio parlamento ir Rusijos prezidento, – buvo neišvengiama. Ši kova galėjo pasireikšti įvairiomis formomis, o pasireiškė būtent taip. Beje, ne pačiomis blogiausiomis formomis, nes dėl to pavyko išvengti pilietinio karo.

Nusivylimas demokratija

Sergejus Filatovas (1993 metais – RF prezidento administracijos vadovas)

Aš manau, kad tie įvykiai vis dėlto neigiamai paveikė mūsų tolesnį gyvenimą. Pirma, mes visi – tarybinės sistemos, kuri mus išmokė daugeliu atvejų spręsti politinius klausimus jėga, išeiviai. Deja, 1993-iais nei viena, nei kita pusė nenorėjo nusileisti ir buvo pasirengusi bet kokiems veiksmams. Antra, 1993 metai mus privertė pakeisti Konstituciją, ir naujojoje Konstitucijoje visuomenė neturėjo pakankamai įgaliojimų valdžiai kontroliuoti. Dėl to daugeliu atvejų valdžia, taip sakant, įsismarkavo. Trečia, Konstitucinis Teismas, mano požiūriu, nustojo būti tuo organu, su kuriuo buvo siejamos ypatingos viltys: kad jis sulaikys valdžią nuo Konstitucijos pažeidimų. Deja, mes tuomet išėjome iš konstitucinės erdvės. Ir ketvirta, mes pasiekėme, kad susvyruotų žmonių pasitikėjimas valdžia ir prisloptų jų viltys, jog gyvensime demokratinėje visuomenėje. Būtent todėl pastaraisiais metais visuomenė tapo tokia inertiška konstitucinių teisių gynimo atžvilgiu.

Politinio stabilumo pradžia

Sergejus Šachrajus (1993 metais – RF vyriausybės vicepremjeras, vienas naujosios Konstitucijos autorių)

Pats svarbiausias pasikeitimas – tai naujos RF Konstitucijos atsiradimas. Mes buvome pirmoji buvusios Sovietų Sąjungos šalis, kuri, padedant Konstitucijai, susidorojo su chaosu ir pilietinio karo pavojumi. Tai buvo taškas, apie kurį kristalizavosi politinis stabilumas. Konstitucijoje buvo įtvirtinta ne tik rinkos ekonomika ir teisinė valstybė, bet taip pat ir 7-asis straipsnis, kuris sako, kad Rusija – socialinė valstybė. O tai – didžiulis valstybės įsipareigojimų piliečiams paketas. Tiesa, Konstitucijoje įrašytas modelis anaiptol nepasiektas: vienais duomenimis, realizuota 20 %  potencialo, kitais – 60 %. Tačiau vektorius iškeltas, šalis susidorojo su politine priešprieša, ir tai svarbiausia.

Jei tų įvykių nebūtų, turėtume Jugoslavijos scenarijų, tai yra visų karą su visais. Nes šalies irimas jau tuomet pasiekė autonomijas: tai ir Čečėnija, ir Tatarstanas, nepripažinęs nei Konstitucijos, nei referendumo. Tačiau pačioje Konstitucijoje buvo įtraukta teisinė galimybė „kitų susitarimų“ būdu susitarti su Tatarstanu, ir tuo tilteliu po pusės metų Tatarstanas grįžo į teisinę Rusijos erdvę. Tai reiškia, kad pasitelkiant konstitucinę teisę buvo išspręsta šalies vientisumo problema.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: newtimes.ru