Antras rinkimų turas - visiškas košmaras

Žinau, kad labai neišmintinga rašyti politinius straipsnius rinkimų išvakarėse (dažniausiai visi tame įžvelgia paslėptą agitaciją), todėl nerašysiu nei vardų, nei pavardžių, ir neminėsiu jokių partijų.

Tiesiog tai eiliniai pastebėjimai, kuriuos dažniausiai užgožia autoritetingų ir nuo realybės atitrūkusių „herojų“ paistalai. Nežinau, kaip sėdint Briuselyje galima suvokti, kas vyksta Lietuvos gatvėse. Ir juokingiausia, kad tie, kurie šūkauja apie „nupirktus“ rinkimus, šiose gatvėse linksniuojami būtent kaip tie, kurie privertė daugelį taip elgtis. Neapykantos formų būna įvairių – politine prasme, nekenčiamiausi čia yra tie, kurie pristato save kaip demokratijos architektus. Įdomu, ar ir jiems nesvarbu, ką mano tauta? Tikriausiai jie tos tautos niekada nematė, su ja nebendravo ir nesiruošia to daryti. Atsiprašau, bet man irgi neįdomūs jūsų paistalai. Atvažiuokite ir pabendraukite su žmonėmis, paklauskite: kas verčia jus parduoti balsus? Ir jie parodys į jus pirštu.

Kad pirmame ture balsų pirkimas galėjo kažką lemti, palikime spręsti policijai. Tai išbandymas ir jai – jeigu jau nėra teisinių priemonių nubausti balsų papirkinėtojus, tai mes vienu žingsniu dar pasistūmėjome griaudami demokratiją, kurios neįgalumą šie rinkimai kaip niekada išryškino. Nežinau, ar dar galima Lietuvą laikyti Respublika, man ji kur kas panašesnė į kelių oligarchų valdomą firmelę. Reikia įsikirsti: čia ne rinkimai, čia kelių grupuočių kovos laukas, kuriame visada laimi didesnis kapitalas, įžūlesnis niekšas, kuriame niekas niekada nepasikeis. Balsų pardavimas – skandalas? Nejuokinkit. Aš nežinau, kas apskritai čia nenupirkta.

Bet mane stebina ne tai: provincijoje prie kiekvieno prekybos centro nuo pat išankstinio antro turo balsavimo pradžios rikiuojasi minios neblaivių žmonių, kurie laukia, kam parduoti balsą (įdomu, kodėl policija į tai nekreipia dėmesio?). Net paprasti žmonės piktinasi, kad dideli „bomžų“ būreliai atsiranda tik tada, kai atsiranda galimybė balsuoti, o policija – tarsi nieko nemato. Arba jei ir mato, tai nekreipia dėmesio, nes dirba pagal „viršenybės“ užsakymą – gaudo nekaltus žmones. Autoritarizmas? Ne – oligarchija. Sužibo visu gražumu. Gyvename totalitarinėje valstybėje. Ačiū Alachui, dabar dėl to net nekyla abejonių.

Kad rinkimai yra nešvarūs, arba tokie nebūna retai - žinome visi. Bet dabar tą „nešvarų“ kontekstą keičia atviras pasityčiojimas iš valstybės, kurioje neva yra laisvė. Tai dviguba nelaimė, nes tie, kas tyčiojasi, greitai valdys šalį. Čia surašysiu tik kelis atvejus, kuriuos pats mačiau ir kurie net mane šokiravo.

Nors miestuose verda atkakli agitacinė kova, nešiojamos skrajutės, lipdomi plakatai, kandidatai susitinka su rinkėjais, provincijoje – kaip siaubo filme.

Milijonus iš korupcijos užsidirbę asmenys net nesivargina išleisti kelių tūkstančių plakatams - užuot švaistę pinigus, jie mieliau perka vietines žiniasklaidos priemones.

Net neįsivaizdavau, kad yra įmanomas toks straipsnis – dieną prieš rinkimus kandidatas į Seimą susitinka su rinkėjais ir agituoja už jį balsuoti (kai tai griežtai draudžiama). Lyg niekur nieko laikraštis tai pateikia kaip nuostabią žinią. Aprašo kandidato sunkų kelią į stebuklingą finansinę gerovę (ar pastebėjote, kas vienam neseniai užsilenkusiam oligarchui pastatyta atminimo lenta? Niekas nepamiršta tokių niekšų). Tik pamiršta paminėti, kad visą gyvenimą valstybės tarnautoju dirbęs žmogus kažkaip užsidirbo virš trisdešimt milijonų litų (argi tai svarbu?).

Bet į tai galima nekreipti dėmesio – akivaizdžiai apgailėtinas laikraštukas, kuris už kelis tūkstančius ir A. Hitlerį paskelbtų šventuoju.

Tuo šita purvo istorija nesibaigia. Kad konkurentai išsigąstų, nuo partijos automobilio nulupamas užrašas, iš kokios sąskaitos apmokama reklama, naudojama ant automobilio – nuotrauka greitai atsiduria policijoje. Skundas – pažeistas rinkimų įstatymas. Net nežinai žmogus, kaip čia reaguoti.

Na, bet ir tai – vaikiškas niekšų įžūlumas, į kurį irgi galima nekreipti dėmesio. Bet kuo toliau – tuo gražiau.

Likus vos kelioms dienoms iki rinkimų, kai senas oligarchas bijo prarasti postą, imamasi dar juodesnių priemonių – skundai rašomi dėl kokio nors žodžio priešininko skrajutėje. Kandidato ima ieškoti policija. Nors pilna rinkimų pažeidimų atvejų, policija, paskendusi korupcijoje, imasi vaikytis kandidatą po visą Lietuvą. Ko jūs stebitės dėl rinkimų pažeidimų, jei policija vykdo oligarchų įsakymus? Jei oligarchai yra tikrieji viršininkai ir vadovai?

Manote, čia viskas? Ne. Kitas nupirktas laikraštukas išspausdina skandalingą straipsnį, kuriame pacituojamas (!) vienas buvęs Lietuvos prezidentas, neva neremiantis vieno kandidato. Pats buvęs prezidentas apie publikaciją nieko nežino.

Nekalbėsiu apie dovanas ir panašius dalykus, kuriuos oligarchai, pažeisdami įstatymus, dalina ir rinkimų dieną. Kas gali juos sulaikyti, jei policija jiems paklusni?

Tiesą sakant, man jau dabar gėda dėl to, kas čia vyksta. Ir imu gailėtis, kad apskritai rašau šį tekstą, kuris, manau, nieko nepakeis. Rašyti skatina vienintelis noras – kad būtų aišku, kas vyksta, ir nebūtų dirbtinai pučiami muilo burbulai. Ne „bomželiai“ diskredituoja šituos rinkimus – visa tai daro žmonės, kurie turi labai daug pinigų. Kitaip sakant, krenta karnavalo kaukės, ir visi mato, kad rinkimai tėra viešas prostitucijos performansas, kuriame nieko, išskyrus pirkimus, ir nevyksta.

Tai ne šiaip sau valstybės užvaldymas, tai jos „išpardavimas“. Apie teisę, apie laisvę ir pilietiškumą vograujantys valdžiažmogiai net neslepia, kad visai tai – tik paistalai. Niekas netiki tuo, kas sakoma, bet niekas neabejoja tuo, kas mokama. Pinigų triumfas!

Ar tikrai čia apie viską pagalvota? Taip. Propaganda išplatinta puikiai: papirkti ne tik portalai, laikraščiai, televizijos, nupirkti yra žmonės. Nors prostitucija oficialiai uždrausta.

Prie straipsnių jokių prierašų, kad tai rinkiminė propaganda. Net sunku patikėti, kad taip elgiasi žmonės, kuriuos pažįstu, kurie visada vaidino patriotus. Kalbu apie laikraščių savininkus ir žurnalistus. Jie puikiai supranta, kad parsiduoda, bet net nebando atsiprašyti už šmeižtą ar juodinimą. Tokio parsidavimo dar neteko matyti. Šita šalis, kurioje, deja, teko nelaimė gimti, už kelis litus parduoda bet ką.

Taigi, laukime rezultatų rinkimuose, kur buvo perkami žmonės, jų sąžinė, vertybės, ir griaunama bet kokia demokratija, kur buvo nutolta nuo Europos Sąjungos ir pasukta į „batkos“ pusę. Sakysite: o, kaip gerai, tuoj bus revoliucija? Pamirškite tai – meilė autoritetams neišnyko. Reklama įtikina bet kuo, o ypač tuo, kas visiškai nerealu. Spektaklis seniai tapo vienintele ‚public space‘.

Šie rinkimai neturi būti anuliuoti. Jokiu būdu. Jie iš tiesų parodo tikrąjį Lietuvos veidą, kuris gali nepatikti ponams Briuselyje, bet dėl jų paistalų jis netaps gražesnis. Tai cinizmo, melo, veidmainystės ir atviro absurdo persunkti rinkimai, kurie apskritai niekam nebus nei naudingi, nei patiks. Net tiems, kas dabar užsiima juodinimu, jie nieko neatneš, išskyrus kelis milijonus į banko sąskaitą. Bet jei laimė slypėtų piniguose, šitie niekšai jau seniai būtų sprogę iš laimės, deja, matyt, ir juos graužia gėda, kad netyčia į valdžią gali ateiti jauni, drąsūs ir nesusitepę politikai, kurie kaip niekas kitas galėtų parodyti senosios kartos nuodėmes. Ir svarbiausia – atneštų realias permainas. Bet visi tokie ‚naivuoliai‘ bus greitai išmesti. Čia ne sąmokslo teorija – viskas logiškai juda į blogą pusę.

Todėl ir turime „brežnevinių“ laikų valdžią, kurioje sėdi nuo Nepriklausomybės laikų „įsitrynę“ niekšai. Kovoti prieš juos – ne vieno žmogaus reikalas. O visų Lietuvos žmonių pareiga. Dabar klausimas tik toks: kaip reiks kovoti? Ar dar įmanoma postmoderni revoliucija? Ar apskritai yra priemonių, kaip kovoti su sistema?