A. Butkevičius: Vakarus valdo tarptautinės korporacijos

„Respublikos“ interviu su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Audriumi Butkevičiumi.

– Po trumpų paliaubų Ukrainoje vėl suintensyvėjo koviniai veiksmai, nors kasdien pranešama apie įvairius galimus taikos variantus ir paieškas. Ko galima tikėtis iš dabartinės situacijos? Kokia tolesnė konflikto perspektyva?

– Tai, kad dabar matome pietryčių Ukrainoje suintensyvėjusius mūšius, liudija, jog dabar iš Rusijos yra permestos gana rimtos pajėgos ir kolaborantų aprūpinimas ginkluote bei resursais tęsiasi. Aš nemanau, kad ukrainiečiams greitai pavyks pasiekti pergalę ir taip išspręsti šią situaciją. Rusijos metodai yra tokie, kad nuolat vis daugiau žmonių įsitraukia arba yra įtraukiami į šį konfliktą. Be to, Vladimiras Putinas tokiu būdu sprendžia ir savo valdžios Rusijoje išlaikymo problemas. Juk žmonės, kurie galėtų būti pakankamai politiškai aktyvūs ir veikti prieš jo režimą, dabar yra siunčiami į Ukrainą. Jeigu ukrainiečiams pavyktų išstumti visas šias pajėgas atgal į Rusiją, V.Putinas susidurtų su rimtomis problemomis. Visi Ukrainoje kovojantys rusai yra įsitikinę, kad Rusija nepakankamai juos remia, todėl jie nėra labai laimingi ir patenkinti tuo, ką daro V.Putinas, realizuodamas jų sumanymus apie Naujosios Rusijos gimimą.

– Šiomis dienomis V.Putinas kaip tik rėžė kalbą savo šalies ambasadoriams, reziduojantiems užsienyje. Be to, jo retorikoje atsiranda vis daugiau žodžių apie taikaus sprendimo būtinybę ir atrodo, kad Vakarų Europos valstybės juo vis labiau tiki. Ar tai apsimestinis pasitikėjimas, ar tiesiog dabar toks ir yra Vakarų Europos interesas?

– Tai niekada kitaip ir nebuvo. Tiesiog vakariečiams yra patogu išlaikyti tam tikrus santykius su Rusija, bičiuliautis su V.Putinu. Kadangi V.Putino retorika šiandien yra tokia, kuri lengvai gali būti nuryjama Vakaruose, be to, paremta labai energinga propagandine kampanija, tai laikoma geru tonu, nors reali padėtis yra visiškai priešinga, nei deklaruojama. Pavyzdžiui, Austrija visą laiką žaidė šiuos dvigubus žaidimus, bandydama pritraukti rusiškus pinigus ir tokiu būdu gelbėti savo ekonomiką. Vokiečiams Rusija dar nuo Jekaterinos laikų yra antroji tėvynė ir milžiniška rinka. Ukraina šituo atveju susiduria su labai aiškiais ekonominiais interesais - tiek Rusijos, tiek Vokietijos, o šie interesai yra kur kas stipresni nei apsimestiniai pasakojimai apie būtinybę „ginti demokratiją“ ir „žmogaus teises“. Maža to, tie interesai netgi stipresni už suvokimą, kad Europos saugumo problemos tiesiog reikalauja padėti Ukrainai.

– Vadinasi, Europoje netgi nebeliko savisaugos jausmo, o tik riebesnės dešros poreikis? Vakarų flirtas su V.Putinu tokiais išskaičiavimais ir pagrįstas?

– Kalbant privačiai su vienu ar kitu Vakarų politiku, galima pajausti, kad jie tą problemą kuo puikiausiai supranta. Tačiau nacionalinės valstybės kaip tokios dabar Vakaruose miršta, o tikroji valdžia tose valstybėse yra stambūs ekonominiai klanai ir turtingos tarptautinės korporacijos. Taip yra tiek Vokietijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Prancūzijoje. Taigi, jų interesai labai dažnai nesutampa su nacionalinių valstybių interesais taip, kaip mes juos suvokėme XX amžiuje, Šaltojo karo laikais. Šie interesai - tai jau ne atskirų tautų, o tarptautinių finansinių grupuočių interesai. Jie šiuo atveju yra ginami ir Ukrainos konflikto kontekste. Ukraina šioje situacijoje suvokiama kaip anachronistinė valstybė, kuri vis dar bando kurtis, kai visos kitos valstybės perduoda savo valstybingumą šių tarptautinių finansinių grupuočių naudai.

– Ukrainiečiai tapo ne tik šių grupuočių interesų, bet ir ekonominės situacijos savo šalyje įkaitais. Šią savaitę paskelbta, kad šalyje gali būti skelbiama ekstremali padėtis dėl dujų stygiaus, nes jų pakaks tik iki rudens. Kaip Ukraina ketina spręsti dujų problemą?

– Privatūs vartotojai sunaudoja apie 15 mlrd. kubinių metrų dujų, pati Ukraina išgauna apie 18 mlrd. kubinių metrų, o bendras šalies poreikis per metus yra apie 60 mlrd. kubinių metrų. Taigi iš esmės čia kalbama ne apie privačių Ukrainos dujų vartotojų problemą, bet apie tai, kad stambūs šalies pramoniniai kompleksai gali negauti tokio kiekio dujų, koks jiems šiuo momentu yra reikalingas. Ukraina kartu yra bene vienintelė valstybė, kuri savo pramonininkų dujų klausimus sprendžia valstybiniu lygiu ir kurios gyventojai tampa šių pramonininkų interesų įkaitais. Ukrainai pirmiausia reikia peržiūrėti savo santykius su savais pramonininkais. Pavyzdžiui, Bronislovas Lubys savo poreikius rusiškoms dujoms spręsdavo pats tiesiogiai su „Gazprom“ šefu ir jis tiesiogiai nereikalaudavo, kad Lietuvos valstybė jam rastų dujas, mokėdama visų gyventojų pinigais už jo suklestėjimą. Taigi ir Ukrainoje jokios krizės nebus, jeigu pasibaigs tie oligarchiniai žaidimėliai.

– Pažvelkime į naujausius Prancūzijos įvykius: Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) sulaikymas. Kaip čia taip nutiko - buvo toks „skaidrus“ politikas, mėgdavo moralizuoti rytų europiečius dėl neva ten klestinčios korupcijos, o, pasirodo, pats ėmė pinigus rinkimams iš Libijos vadovo Muamaro Kadafio (Muammar Gaddafi), protegavo teisėjus?..

– Kaip danguje, taip ir ant žemės... Visi tie nuolatiniai Vakarų bandymai parodyti, kad jie yra išsprendę savo korupcijos problemas ir tik mes esame kažkokia korupcijos zona, yra tiesiog juokingi. Faktai, kai N.Sarkozi ėmė pinigus iš M.Kadafio savo rinkimų kampanijoms finansuoti, o paskui panaudojo valstybės galią sunaikinti šiam politikui, buvo kuo seniausiai žinomi. Tai yra kelerių metų senumo klausimai, kai M. Kadafis buvo medžiojamas kaip žvėris žmogaus, kuris jam buvo skolingas pinigus. Ir visa tai vyko „moralaus“ ir „dorybingo“ Vakarų valstybės piliečio akivaizdoje. Čia visiškai nieko naujo. Netgi mūsų korumpuotoje šalyje toks elgesys turi labai konkretų įvardijimą Baudžiamojo kodekso straipsnio pavidalu. Banditiškuose kraštuose yra seniai žinoma, kad skolinti pinigus yra pavojinga, o būtent taip ir nutiko M. Kadafiui su N. Sarkozi... Neįžvelgiu jokios sensacijos šioje situacijoje. Tai yra tiesiog dužusi eilinė iliuzija, kuri mums buvo brukama visais propagandos kanalais.

– Irako įvykiai. Šią savaitę paskelbtas vadinamasis Islamo kalifatas, kuris apima ir visą pietinę Europos dalį. Kokia yra reali Europos islamizacijos grėsmė šiame Irako įvykių kontekste?

– Manau, grėsmė yra gana didelė. Per pastaruosius 30 metų vykdyta Europos imigracinė politika buvo nukreipta prieš savųjų valstybių interesus. Kadangi mes puikiai žinome, kad kultūros nesimaišo, tai ir gavome rezultatą, jog beveik visuose Europos miestuose egzistuoja atskiri musulmoniški getai, kuriuose veikia savos taisyklės ir įstatymai, kur netgi nerekomenduojama vietos valdžiai kištis į jų „vidaus reikalus“, kur bandoma tvarkytis pagal šariato įstatymus ir t.t. Prisiminkime seną musulmonų šūkį: „Mes esame ne Europos musulmonai, o musulmonai Europoje.“ Jeigu Europos valstybių vadovai neprisimins, kad jie kuo puikiausiai moka susidoroti su pasipriešinimu, jeigu nesiims senų metodų, kurie buvo efektyvūs ir veiksmingi visą XIX šimtmetį, tai, be abejo, visiems mums gresia nuolatinis galvos skausmas. Islamas yra agresyvus iš principo. Dar nuo tų laikų, kai pranašas pamokslavo Medinoje, iki dabar visokie kalifatai tiktai plečiasi. Su didžiuliu vargu kažkada jie buvo išgrūsti iš Ispanijos, tačiau dabar grįžta atgal. Taigi čia klausimas paprastas: arba Europa tai suvokia, arba ji turės nesibaigiančias problemas.

– Izraelis bombardavo daugybę taikinių Gazos ruože. Matyt, tai buvo atsakas į kelių izraeliečių pagrobimą ir nužudymą Palestinoje, be to, į tai buvo atsakyta ir palestiniečių nužudymu, ir eiliniu jų namų griovimu. Ar gali ši konflikto eskalacija virsti nauju dideliu karu?

– Aš nemanau, kad čia vyksta kažkas naujesnio. Tiesiog kartkartėmis įpučiamos seniai rusenančios žarijos, apsidaužoma, tačiau ir viena, ir kita konflikto pusė išlaiko tam tikrą pusiausvyrą. Nei aš, nei mano draugai politologai Izraelyje neįžvelgia, kad tai būtų naujo didesnio konflikto pradžia.

www.respublika.lt