Adomas Naruševičius – Lietuvos poetas, „lenkų klasicizmo tėvas“

Menkai šiuolaikinių lietuvių tyrinėta lenkiškoji ir lotyniškoji XVIII amžiaus Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos literatūra gali šiandien nustebinti ne vienu vardu, ne vienu tekstu. Adomas Tadas Stanislovas Naruševičius (Adam Tadeusz Stanisław Naruszewicz, 1733–1796), iš senos lietuvių bajorų giminės kilęs Apšvietos intelektualas, Abiejų Tautų Respublikos senatorius, poetas, istorikas, publicistas, vertėjas, baltų ir slavų senųjų religijų tyrinėtojas, priklauso tiems nepagrįstai pamirštiems senosios Lietuvos vardams.

Gimęs gudiškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, būdamas vos penkiolikos, Naruševičius po mokslų Pinsko jėzuitų kolegijoje įstojo į Jėzaus draugiją. Vilniaus akademijoje studijavo filosofiją. Kaip ypač gabus jaunuolis teologijos studijų buvo išsiųstas į tuomet garsią Lijono jėzuitų kolegiją. Globojamas Lietuvos didžiojo kanclerio Mykolo Čartoriskio, mokėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą ėjo poetikos profesoriaus pareigas Vilniaus universitete. Čia iš rankraščių surinko ir 1757-aisiais išleido anksčiau nepublikuotus Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus eilėraščius. Knygos pratarmėje aukštino Sarbievijų kaip „Lietuvos Horacijų“. Pats poeto kelią pradėjo Vilniuje –­­ paskelbė proginių kūrinių, skirtų Lietuvos didikams Chodkevičiams ir Radvilams.

Drauge su kitais iškiliausiais Lietuvos jėzuitų humanitarais Naruševičius 1762-aisiais buvo išsiųstas į Varšuvą – sustiprinti čia veikusios jėzuitų Kilmingųjų kolegijos. Varšuvoje tapo 1764 metais išrinkto karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio bičiuliu ir bendražygiu, jo patarėju istorijos klausimais. Laiškuose karaliui vadino save lietuviu. Buvo nuolatinis valdovo intelektualams rengiamų ketvirtadienio pietų dalyvis. Kartu su karaliumi kūrė ir mėgino įgyvendinti plačią kultūrinių ir politinių reformų programą. Ją dėstė ir gynė poezijos ir istorijos tekstais. Drauge su kitu buvusiu Vilniaus universiteto profesoriumi, istoriku Jonu Krikštytoju Albertrandžiu įsteigė ir redagavo pirmąjį lenkišką literatūrinį laikraštį – savaitraštį „Malonios ir naudingos pramogos“ („Zabawy przyjemne i pożyteczne“), jame paskelbė didžiąją dalį savo literatūrinių tekstų: odžių, idilių, satyrų, pasakėčių.

Popiežiui 1773-iaisiais panaikinus Jėzaus draugiją, Naruševičių ėmėsi globoti Lietuvos lauko etmonas Aleksandras Sapiega, o karalius skyrė jam Nemenčinės, vėliau – Anykščių klebonijas. Kaip nemaža dalis Stanislovo Augusto aplinkos žmonių, Naruševičius gaudavo pastovią pensiją iš Rusijos imperatorės Kotrynos II. 1788 metais tapęs Smolensko vyskupu ir valstybės senatoriumi, šios pensijos atsisakė. Ėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo raštininko pareigas, tvarkė Lietuvos metriką. 1790-aisiais paskirtas Lucko vyskupu. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, ištiktas gilios melancholijos užsisklendė Palenkės Januvo miestelyje, kur netrukus mirė. Pasak amžininkų, paskutiniais gyvenimo metais mėgęs šnekučiuotis su laukuose dirbančiais valstiečiais.

XVIII šimtmetyje Naruševičius lygintas su Horacijumi ir Sarbievijumi: 1771-aisiais valdovui įsakius buvo nukaldintas ypatingas medalis su Sarbievijaus ir Naruševičiaus atvaizdais. Po mirties vadintas „lenkų klasicizmo tėvu“, „lenkų profesionalios istoriografijos pradininiku“. Jo vaidmuo senojoje Lietuvos kultūroje, lietuviškas jo kūrybos pobūdis dar nėra išsamiau nagrinėti. Naruševičiaus kūryba, regis, iki šiol nebuvo versta ir į lietuvių kalbą.

Abiejų Tautų Respublikoje Naruševičius bene nuosekliausiai mėgino stiprinti irstančios valstybės kultūrines atramas. Gaivino antikos palikimą: į lenkų kalbą išvertė ir išleido Tacito, Horacijaus, Anakreonto raštus. Stengėsi iš esmės atnaujinti istorinį lietuvių bei lenkų pasakojimą ir susieti jį su savo amžiaus politiniais uždaviniais. Teigė, kad istorikas, „pasakodamas tautai apie tautą“, privaląs žmones „mokyti ir taisyti“. Protėvių gyvenimus jis turįs aprašyti su „išmintinga kritika“ – parodyti, ar jie veikė „viešojo gėrio labui ar prieš viešąjį gėrį“. Tokiomis nuostatomis pats remdamasis, Naruševičius parašė ir 1781-aisiais išleido dvitomę „Jono Karolio Chodkevičiaus, Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono, istoriją“, o 1780–1786 metais parengė ir publikavo šešis „Lenkų tautos istorijos“ tomus. Pirmasis, baltų ir slavų mitologijai skirtas, tomas liko rankraštyje ir buvo išleistas tik XIX amžiaus pradžioje. Įsidėmėtini šios istorijos „lietuviškieji akcentai“. Pirmajame tome Naruševičius sutelkė dėmesį į lietuvių ir baltų mitologiją: jos duomenis nesyk aptarė daug išsamiau negu lenkų ir slavų senuosius tikėjimus. Septintajame 1786-aisiais išėjusiame tome jis pirmąkart paskelbė 1385 metų Krėvos aktą ir griežtai atmetė Jano Długoszo ilgiems amžiams lenkų istoriografijoje įtvirtintą šio dokumento, kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę, aiškinimą. Naruševičius pastebėjo, kad Jogaila Krėvos akte kalba apie Lietuvos karalystę, kad įsipareigoja ateityje rūpintis abiem – lietuvių ir lenkų – karalystėmis. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Jogaila tik tęsė lietuvių politinę tradiciją – Lietuvos karaliais vadinti Jogailos tėvas Algirdas ir dėdė Kęstutis. Nežinia, kaip lietuvių kilmės autorius būtų interpretavęs Liublino uniją, jei „Lenkų tautos istoriją“ būtų pabaigęs rašyti iki galo. 1784-aisiais Naruševičius lydėjo valdovą į Lietuvą, į Gardino seimą. Yra palikęs spalvingą šios kelionės dienoraštį – jame daug įspūdingų LDK visuomenės politinės elgsenos vaizdų.

Poezijoje Naruševičius rėmėsi klasicizmo poetika, sekė antikos ir Renesanso autoriais. Didaktinėse odėse, himnuose, pastoralėse jis aukštino prigimtinį žmogaus dorumą, proto ir švietimo galią, pabrėžė žemę dirbančio žmogaus vertę, šlovino „valdovą švietėją“, žemųjų luomų užtarėją, valstybės reformatorių Stanislovą Augustą, kėlė išsilavinusios, patriotiškos ir solidarios visuomenės idealą. Nestokojo Apšvietos optimizmo: odėje „Balionas“, skirtoje pirmąkart Varšuvoje pakilusiam oro balionui, garbino „visur prasiskverbiantį žmogaus protą“ ir žmones, „įveikiančius gamtos dėsnius“. Populiariose satyrose kandžiai šaipėsi iš savo meto visuomenės, ypač iš bajorijos ir intelektualų, jų primityvumo ir tuštybės, egoizmo ir abejingumo savo tautos ir valstybės reikalams. Satyroje „Nuopuolio amžius“, kaip ir Jeanas Jacques'as Rousseau, vaizdavo pragaištingai nuo gamtos nutolusią savo meto civilizaciją ir ragino grįžti į „aukso amžių“, kuriame remtasi prigimtomis dorybėmis. Odėje „Mirusiųjų balsas“ tarsi Senojo Testamento pranašas išėjusiųjų balsu apraudojo žlungančią Abiejų Tautų Respublikos tautą – pakrikusią „galvijų bandą“, nesugebančią branginti laisvės ir siekti bendrojo gėrio.

Naruševičiaus poezijai nebuvo svetimas ir lietuviškas patriotizmas: eilėraštyje „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“ aukštino „per amžius šlovingą, narsius žmones gimdančią, lenko neįveiktą“ lietuvių tautą ir jos ypatingą ištikimybę valdovui.

Pastoralinė Naruševičiaus lyrika šiandien primena Apšvietos amžiuje Europos literatūras siejusias bendras temas, motyvus ir pasaulio patyrimus. Jo odė „Keturi metų laikai“ netikėtai susišaukia su amžininko Kristijono Donelaičio „Metais“, dar labiau paryš­kindama Prūsų Lietuvos poeto savitumą.

www.literaturairmenas.lt