Aklina siena vietoj saulės šviesos

Nespėjo atvėsti gyventojų „prie Maximos“ nusivylimas savąja įkaitų padėtimi, įkalinusia juos prie, ko gero, vienintelio tokio pačiame Vilniaus centre įsikūrusio prekybos milžino (kiti, tenka pripažinti, vis dėlto nustumti atokiau), o jis jau konstruoja naujus plėtros planus – užstatyti visą aprėpiamą sklypą, o gal ir daugiau. Greta kūpsančių daugiabučių namų guotas, kuris jau anksčiau duso nuo visą parą dirbančio prekybos centro, į jį zujančių automobilių, rampos dundėjimo, prekes atvežančių sunkvežimių, nesuvokiamai išaugusios taršos bei triukšmo, – dabar bus galutinai užspeistas: žmonių kiemą, kuriame šiandien dar bent yra saulės, aklinai užstos trijų aukštų, dvylikos metrų aukščio antžeminis automobilių stovėjimo garažas. Tarša ir triukšmas bent patrigubės, bet svarbiausia – kieme saulės atokaitą galima pamiršti. Be to, pasak Žaliųjų judėjimo aktyvistės Janinos Gadliauskienės, visuomenės sveikatos centras nustatė ir kitokią taršą, tačiau į jo rekomendacijas iniciuojti Poveikio aplinkai vertinimą Regioninis aplinkos apsaugos departamentas kažkodėl neatsižvelgė. Daugiau tokio dydžio prekybos centrų taip arti senamiesčio, beveik įsiterpusių į jį, regis, nėra, tad „Maxima“, matyt, stengiasi iš paskutiniųjų išnaudoti kiekvieną šios vietos kubinį metrą. Jei anksčiau šis kvartalas buvo vienas ramiausių Vilniuje, tai šiandien įvairiausio pobūdžio klientų ir automobilių srautas nesiliauja visą parą. Tačiau miesto centras koncentruotas, ir problema ta, jog kiekvienas toks kultūrinis žmonių gausmo magnetas atsiduria pernelyg arti gyventojų langų. Tiesa, šiuo atveju gyventojai nėra visiškai tylūs. Aktyviai ir girdimai reiškę savo nepatogumus dėl automobilių, dėl visos paros judėjimo ir triukšmo, sunkiasvorių mašinų judėjimo, bet kada galinčio pažadinti iš miego, jie skundžia ir naujausius didžiagabaričius planus. Tik ar bent šįkart jiems pavyks ką nors sustabdyti? „Mes turime visus reikiamus kontaktus ir palaikome ryšį su tais, nuo kurių priklauso šio projekto likimas“, sako Gina Meškauskienė – aktyvi gyventojų atstovė, rankose laikanti projekto brėžinius, inicijuojanti skundus, kontaktuojanti su detaliojo plano svarstytojais ir renkanti duomenis bei argumentus. Dėl sklypo užstatymo senamiesčio apsaugos zonoje, taršos didėjimo ir blokuojamos saulės šviesos, kuri pagal nustatytus normatyvus, turi bent dvi su puse valandos nenutrūkstamai pasiekti gyvenamų patalpų langus, - gyventojams buvo beveik pavykę įrodyti savo poziciją. Pasak G. Meškauskienės, „jau buvo paruoštas statybų leidimo atšaukimas“. Tačiau paskutinę minutę įvyko neįtikėtinas dalykas: komisijos vadovui dokumentas buvo neįteiktas pasirašyti, ir viskas nutrūko. Visi šios istorijos pašnekovai vieningai tvirtina, kad teritorijos statytojai turi „slaptų susitarimų su valdžia“: tai yra, užnugarį Vilniaus savivaldybės ir susijusiose struktūrose, rengiančiose detaliuosius planus, protokoluojančiose „viešus projekto svarstymus“, išduodančiose leidimus ir t.t. Janinos Gadliauskienės požiūriu, vienintelė arba geriausia dabar priemonė – pasiekti, kad būtų persvarstyta Poveikio aplinkai vertinimo atranka. Tik kaip tai padaryti? Į greta „Maximos“ esančios mokyklos teritoriją įsiverš 7 aukštų komercinis pastatas Dar keblesnė istorija vystosi gretimame sklype, kuriame stūkso Vilniaus Mindaugo vidurinė mokykla, o arčiau Algirdo gatvės – keli dalinai aptverti pastatai, kuriuos planuojama griauti, nors Algirdo g. 12 adresu esantis senovinis pastatas dar atrodo neblogai, sutvarkytais fasadais („paveldo statusas“, jam, tiesa, nesuteiktas). Šiuos pastatus su sklypu valdančios „Statybų linijos“ planus išsiaiškino ir pasibaisėjusi prieš juos kovoja aktyvi kaimynė – Danuta Rynkiewicz, visuomeninės miesto plėtros komisijos narė, burianti šalia „įstrigusių“ daugiabučių ir kitus aktyvesnius gyventojus. Šioje teritorijoje turėtų išaugti 7 aukštų, 24 metrų aukščio komercinis pastatas, kuris užstos saulę į jį atsisukusiems langams, užkimš siaurą įvažiavimą į gyventojų kiemus ir dar padidins į šį kvartalą pritraukto transporto srautą. Tačiau svarbiausia, kad jis sugebės apimti ne tik „Statybų linijos“ įmantriomis aplinkybėmis įsigytus pastatus, bet ir mažiausiai 6.4 arų greta esančios mokyklos teritorijos, kuri seniau veikusių sovietinių gamyklų užteršta sunkiaisiais metalais ir naftos produktais, nuo statybų pakilsiančių neprognozuojamomis kryptimis. Pasak Danutos, „Statybų linija“ nesiskaito su jokiais gyventojų argumentais, ir net pasiekia, kad viešų svarstymų „su visuomene“ rezultatuose užfiksuojama, jog iš gyventojų pusės pretenzijų nėra. Tiesa, yra ir kiti, papildomų posėdžių protokolai, kuriuose „Statybų linija“ aiškiu tekstu įsipareigoja atlikti reikiamus teritorijos geologinius tyrimus. Deja, per dvejus metus jokie tyrimai nepadaromi, jau nekalbant apie kokį nors pasekmių šalinimą ar kitokį grėsmių išvengimą. Tačiau apie pavojingą užterštumą geologai duomenų turi. Jis pasklidęs kur kas plačiau už mokyklos teritoriją, bet joje vietomis užterštumas sunkiaisiais metalais net šešis kartus viršija leidžiamas ribas. „Paaiškėjo, jog grunte galima rasti beveik visų Mendelejevo lentelėje esančių elementų“, aiškina Vilniaus savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Violeta Ivinskienė. „Aptikta daug alavo, gyvsidarbio. Vietomis atrodo, kad jo tiesiog papilta. Taip pat yra švino“. Pasak V.Ivinskienės, Vilniaus savivaldybės taryba yra pritarusi šios teritorijos išvalymui, kuriam būtų gautas Europos Sąjungos fondų dalinis finansavimas (1,8 mln. litų, apie 330 tūkstančių papildomai finansuojant iš savivaldybės). Statybos šioje vietoje, dar prieš išvalymo projektą, gali sukelti tragišką poveikį, o joks Poveikio aplinkai vertinimas neišduotas ir nereikalaujamas. D.Rynkiewicz liudija apie grasinimus „Statybų linijos“ įsigytų namų ir butų šioje teritorijoje gyventojams, tarp kurių buvo ir nenorėjusių parduoti ir išsikelti iš savo namų, bet mes tokių faktų patikrinti negalime. Tačiau vienas iš jų visiškai aiškus – 6.4 arai iš mokyklos teritorijos prisijungiami su stulbinamu lengvumu. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas pagal Danutos skundus LR Prezidentei, Vyriausybei ir „mokytojų sąjūdžiui“ surašė raštą, kuriuo paaiškina, kad „Mindaugo vidurinės mokyklos naudojamas valstybinės žemės sklypas yra inventorizuotas, tačiau jo ribos nėra patvirtintos. Sklypas nėra perduotas mokyklai naudotis. (...) mokyklos taryba 2003 m. gruodžio 9 d. protokolu Nr. 03 neprieštarauja, kad UAB „Statybų linija naudotųsi 6,4 aro sklypo dalimi, o už tai atliktų mokyklos pastato remonto darbų ne mažiau kaip už 300 000 Lt ir renovuotų likusią sporto aikštynų dalį (darbų vertė ne mažiau kaip 500 000 Lt)“. Skaitytojams, buvusiems prie Mindaugo „Maximos“, paliekame patiems spręsti, ar mokyklos stadione esanti naujai aptvertos aikštelės tvora, danga ir futbolo virpstai kainuoja 500 000 Lt, ar daugiau. Tačiau kokiu būdu statybų bendrovės užimamų 6.4 mokyklos teritorijos arų perėmimo teisėtumą pagrindžia faktas, kad valstybinė žemė mokyklai nepriklauso, todėl.. jos likimą sprendžia mokytojų taryba?  „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]