Kodėl mes turime kariauti su Rusija

Užrašiau šio straipsnio pavadinimą ir pagalvojau, kokia gi subtili ta lietuvių kalba. Juk padėjus gale tašką, antraštė turėtų vieną reikšmę, o, padėjus klaustuką, jau visiškai kitą. Todėl aš ir nedėjau nieko, palikdamas tą darbą atlikti šio straipsnio skaitytojams. Na, o dabar truputį apie TAIP ir NE.

Ar visada galime mus nuolat lydinčius buitinius, tarnybinius, šeimyninius, valstybinius, tarptautinius ir kitokius įvykius vertinti tik šiomis sąvokomis Taip arba Ne? Pradėkime nuo vaikystės, kada dar jokių kalbų nebuvo apie juvenilinę teisę. Ar būtume galėję griežtai pasakyti Ne mus nubaudusiems tėvams, nors ir pritarti, gavę beržinės košės, tuo momentu nelabai jiems norėdami? Arba tikras pavyzdys iš pokario Lietuvos. Vienas brolis su gimnazistišku polėkiu dalyvauja pogrindinės antitarybinės organizacijos veikloje, platina atsišaukimus prieš okupacinę valdžią, kol galų gale yra suimamas ir nuteisiamas ilgam kalėjimui, papildomai dar pastatydamas savo šeimą į tokį patį pavojų būti ištremtiems. Bet šeimą nuo tokios lemties išgelbėja vyresnysis brolis, dar karo pabaigoje išėjęs tarnauti į Tarybinę armiją... Kaip vertinti tokią situaciją? Šiandien daugelis Lietuvoje, be abejo, sakytų didelį Taip rezistentui ir Ne, pasirinkusiam tarnybą... Bet ar galėjo taip griežtai vertinti situaciją tos šeimos nariai? Tas pats yra ir su požiūriu į Rusiją šiandien. Ar teisingas tas griežtas NE, matant, kaip nuoširdžiai vietiniai rusai Sibire sutinka mūsų ekspedicijos narius, kaip greitai užsimezga kontaktas tarp jų ir mūsiškių jaunuolių. Ir kodėl jis toks, grieždami dantimis, gniauždami kumščius, trepsėdami kojomis, nesupranta daugelis mūsų politikų? Palieskime šiek tiek istorinę-kultūrinę Lietuvos ir Rusijos santykių pusę.

Štai XII a. Rusios metraštininkas Nesteras rašo: “1058m. Iziaslavas nugalėjo Galindus”. Kas buvo tie galindai? Taip, gerbiamas, deja, mus jau palikęs Algirdai Patackai. Galindai buvo ne tik Ispanijoje, bet ir Rytuose, oficialiai Maskvos, Tulos ir Kalugos apylinkėse. Būtent jie tada kariavo su naujai Vladimiro sukurtos ir pakrikštytos Kijevo Rusios kariaunomis. Kaip ir lietuviai panašiu metu jau kitoje pusėje, apie ką galime perskaityti “Sakmėje apie Igorio žygį“. Tad kaip mes bekeiktume Rusiją, turime pripažinti, kad turime reikalą su tauta, kurios istorinio centro substratą sudarė tokie patys atkaklūs ir kieti baltai, kokiais mes šiandien laikome na, kad ir žemaičius. Nenuostabu tad, kad prie Maskvos yra miestas Možaiskas, o pas mus Žemaitijoje Mažeikiai, prie Maskvos yra Tverė, pas mus vėlgi Žemaitijoje Tverai. Žemaitijos herbas Meška, o žemaičių bobutės, berods Daukanto liudijimu, Maskvą vadino Meškuva. Tiesa, ir rusai tą pačią Mešką vadina beveik lietuviškai Miška, t.y. miško gyventoja , aišku, patys dabar nebegalėdami paaiškinti šio žodžio kilmės.

Tad kas gi įvyko tame nelemtame XIa. mūsų ir Maskvos istorijoje? Grįžkime dar 100 metų atgal ir pavartykime Bizantijos imperatoriaus Konstantino Purpurinio veikalą “Apie imperijos valdymo meną”. Štai ką jis jame rašo apie rusus: “Tegul būna žinoma, kad atvykstančios iš išorinės Rusios valtys yra vienos iš Nemogardo, kuriame sėdi Sventoslavas, Rusios karaliaus Ingaurio sūnus, kitos iš Miliniškių, Teliuicos, Černigogo ir Vyšegrado tvirtovių. Visos jos Dnepro upe nusileidžia į Kijevo tvirtovę, kitaip dar vadinamą Sambūve”.

Kaip matome, dešimtame amžiuje rusais vadinami visi šiaurės krašto kunigaikščiai, iš kurių pats svarbiausias, būsimas Rusios karalius Sventoslavas, gyvena kažkur Lietuvos teritorijoje, kažkokiame mieste prie Nemuno, greičiausiai Gardine, kiti gi ateina iš Smaleniškės (Smolensko), Toleities (gal Tulos-Tolės, Rusijos Toljatis pilnai įrodo tokio pavadinimo galimybę), Černygovo, Vyšgorodo ir t.t. Nėra ten dar atskiros Lietuvos, Maskvos, Kijevo, viskas dar bendra. Bet štai po Sventoslavo mirties, jo sūnus, tuo metu dar Novgorodo kunigaikštis Vladimiras pradeda savo brolžudišką žygį į Kijevą, pradžioje jį užvaldydamas, paskui pakrikštydamas, o dar vėliau kažkada buvusioje galingoje imperijoje sukeldamas du šimtus metų trukusius tarpusavio kunigaikščių karus, kurie istorijos bėgyje galų gale transformavosi į Lietuvos bei Maskvos karus, vėliau įtraukdami į juos Lenkiją su Švedija, galų gale ir tą pačią Ukrainą... šiandien...

Tad atsakykite, ką reiškia šių istorinių įvykių fone kvietimas ir toliau vaduotis iš Rytų dvasinės priklausomybės. O gi reiškia vieną, ir toliau eskaluoti tą prieš tūkstantį metų pradėtą konfliktą tarp brolių, vietoj to, kad ieškotume, ką turime bendro.

Paimkime, kad ir patį M.K.Čiurlionį. Lietuviškesnio dailininko neįsivaizduojame, matydami ir girdėdami jo kūryboje perduotus senuosius mistinius lietuvių pasaulėžiūros elementus. Ir niekada niekas neatkreipiame dėmesio, o kada gi tas genijus gyveno ir dirbo? O gi labai trumpame laikotarpyje, kai imperija vėl buvo apsijungusi, kai tiek lietuvių Vytis, tiek žemaičių Meška puikavosi didžiajame Rusijos imperijos herbe, kai buvo vykdomos rimtos socialinės reformos, naikinamos baudžiavos pasekmės, ugdoma nauja ūkininkų, fabrikantų ir inteligentų (tame tarpe ir lietuviškų) karta. Tad kaip mes Čiurlionį galime prisikirti tik sau, kai jis buvo išaugintas visos Rusijos ir galbūt atspindėjo jos besivystantį naująjį vidinį dvasinį pasaulį? Arba paimkime mūsų gramatikos tėvą Joną Jablonskį. Pasakykite, ar atsitiktinai žmogus, studijavęs filologiją Maskvoje, ėmė ir sukūrė mums gramatiką, faktiškai identišką rusiškai gramatikai. O ką jis tuo netiesiogiai įrodė? O gi lietuvių ir rusų kalbų giluminių sluoksnių bendrumą, nekalbant jau apie daugelį bendrų žodžių, kuriuos mūsų vyresnė karta rastų vos ne kiekviename rusiškame sakinyje. Paminėsiu tik vieną iš jų - lietuviškąją “iškūrą”, rusų kalboje virtusia į “iskrą”, kuri didžiąja dalimi vėl lėmė kraujo klanus, užplūdusius imperiją revoliucijų laikotarpyje…

Bet ką daryti šiandien, paklausite daugelis, kai Rusija tapo tokia agresyvia, okupuoja kaimyninių šalių teritorijas, žvangina ginklais ir panašiai. Bandydamas atsakyti į šį klausimą, nusikelsiu dar labiau atgal, kada Rusiją Motiną arba lietuviškai Rasą Motę romėnų istorikai vadino Sarmatija. Tiksliau į jos vidinę politinę sanklodą. Labai įdomias įžvalgas šiuo klausimu pateikia savo straipsnyje „Lietuva čia ir dabar. Sarmatijos identitetas“ Juozas Augulis ir Dominykas Čečkauskas. Pirmiausia, jie pateikia buvusios bendros valstybės pavadinimų kitimo ir keitimosi eigą. Buvo Sarmatija, paskui tik Rasa(rusiškai Rus), na, o, atsiradus krikščioniškajai Kijevo Rasai, likusioji pagoniška dalis vakaruose pasirinko žodžio Rasa sinonimą Lietą, tokiu būdu palikdama įrodymą ne tik apie lietuvišką Rusijos pavadinimo kilmę, bet ir nudžiugindama mūsų istorikus proga, kurią jie šventė 2009 metais, tiesa, taip ir nepaaiškindami Lietuvos pavadinimo kilmės. Bet grįžkime prie Sarmatijos valstybinės sanklodos. Minėto straipsnio autoriai teigia, kad istoriškai išlikusios Baltoji, Raudonoji ir Juodoji Rasos tai sudėtingo Sarmatijos pasaulio pasidalijimo pagal valstybėje atliekamas funkcijas palikimas ir geografiškai (tarp kitko, žiūrint iš Vilniaus!) jos atitinka keturveidžio, Zbručičiaus upėje rasto senojo slavų ir baltų Dievo Sventovydo (Šventaregio!) puses, kurių viena, pagal rusų senosios religijos tyrinėtojus atitinkanti Jorę, su Kardu ir Žirgu, žiūri į rytus, į Baltąją Rasą, ir tai atitinka Maskvos Didžiąją kunigaikštystę, kita, atitinkanti Kupalę, su derlingumo simboliu Ragu, žiūri į Pietus, į Raudonąją Rasą, ir tai atitinką Galiciją (vėl beveik Galindiją), Ukrainą, na, o trečioji, Lados dalis su Ratuku, rožinio, laiko skaičiavimo ir apskritai religijos bei mokslo simboliu, žiūri į Vakarus, t.y. į Lietuvą, Prūsiją, Vokietiją, kuriose buvo pagrindinės Rasų šventyklos Arkonoje, Romuvoje bei Vilniuje.

Ir ko jūs tada norite iš atskeltos karinės Rasijos dalies? Ji ir po šiai dienai puikiai atlieka savo funkciją, tą įrodydama, kad ir Krymo operacija. O štai kur mūsų intelektas, pasireiškiantis tik inteligentiškai bailiu atsiribojimu nuo karingojo brolio, tai jau nelabai aišku. Būtent jis šiandien turėtų išnirti iš kunkuliuojančio tarptautinių įvykių sūkurio, bandydamas iš vienos pusės apraminti gal ir supykusį dėl visų dabartinio pasaulio ydų brolį, pasakydamas jam: ei brolau, jei mes žemaičio Kazimiero Simonavičiaus asmenyje nebūtume teoriškai pagrindę raketų gamybos principų, jūs ir šiandien kariautumėte tik su žirgais ir kardais. Jei ne Paulauskas ir Sabonis, jūs nebūtumėte laimėje olimpinių krepšinio čempionų medalių. Na, o Vakarams iš kitos pusės turėtume paaiškinti, ko gi Didžiosios Sarmatijos palikuonys Rytų Europoje nepatenkinti jais.

Na, negražu, labai negražu vardan primityvių egoistinių komercinių tikslų norėti sunaikinti visos Žemės civilizacijos pagrindą Rasą Motę...

Ir tik tada galbūt Žemėje bus po visų bėdų, tik tada jau mes galėsime pasvajoti apie kokį nors laimingesnį gyvenimą čionai...