Aleksandras Litvinenka, buvęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos spec. tarnybų darbuotojas, pasisakė prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vėliau jį Londone, kaip įtariama, Rusijos spec. tarnybos nužudė radiaktyviuoju poloniu.
Nuodijimas – įprastas Rusijos ir Sovietų Sąjungos istorijoje: pasak rašytojo Jurijaus Felštinskio, beveik niekas iš bolševikų vadų nemirė sava mirtimi: nunuodyti buvo Vladimiras Leninas, Feliksas Dzeržinskis, Josifas Stalinas ir kiti. Nunuodytas (taliu) buvo ir Palestinos lyderis Yasseras Arafatas (1929–2004).
Kartu su A. Litvinenka (1962-2006) parašytoje knygoje „Sprogdinant Rusiją“ („Blowing up Russia“) J. Felštinskis 2003 m. atskleidė 1999 m. rugsėjo sprogdinimus Rusijoje (paaiškėjo, kad juos atliko FSB, kad būtų pateisintas antrasis Čečėnijos karas). Pirmoji A. Litvinenkos knyga, demaskuojanti organizaciją, kurioje jis nemažai metų dirbo, išleista 2002 m. – „LPG: Lubianskaja prestupnaja gruppirovka: oficer FSB dajot pokazanija“ („LNG: Lubiankos nusikaltėlių grupuotė: FSB karininko liudijimai“). Po tokių knygų A. Litvinenkai Kremlius paskelbė mirties nuosprendį. 2006 m. nužudytas ne tik A. Litvinenka, bet ir jį pažinojusi A. Politkovskaja, taip pat Stanislavas Markelovas, Anastasija Baburova, Natalija Estemirova. Boriso Jelcino prezidentavimo metais (1991–1999) Rusijoje nužudyti 96 žurnalistai, Vladimiro Putino (1999–2008) –113 žurnalistų. O kiek jų žuvo dar vėliau...
Dieną prieš mirtį, po trijų savaičių kančių, praėjusių po apnuodijimo 2006 m. lapkričio 1-ąją, A. Litvinenka priėmė Islamą. Buvo dvi priežastys: kerštas tam, kuris nekenčia musulmonų, užsakė jo žmogžudystę ir pradėjo branduolinio terorizmo erą pasaulyje; ir paprastas noras kaip tikram kariui eiti pas Dievą.