Aleksejus Molčanovas apie taip, kaip Arsenijus Jaceniukas užsidirbo ir atšventė savo pirmąjį milijardą

Didelis aciu :):):)

PETKA (pagal A.P.Čechovo apsakymą „Vanka“, arba Laiškas į kaimą seneliui) (versta iš: cont.ws; autorius- Green Tea) Petka Porošenko, penkiasdešimtmetis konditeris, prieš metus atiduotas Ukrainos prezidentūrai, nėjo gulti. Sulaukęs, kol šeimininkas Džefris Pajetas išėjo į ambasadą, jis išsitraukė iš stalčiaus plunksnakotį, kuriuo pasirašinėjo asociaciją su ES ir, pasitiesęs herbinį popieriaus lapą, ėmė rašyti. Prieš rašydamas pirmąją raidę, jis kelis sykius bailiai pažvelgė į duris ir langus, pašnairavo į tamsų Džordžo Vašingtono portretą ir trūkčiojamai atsiduso. „Mielas dėdule, Barakai Obamyčiau!- rašė jis. –Ir rašau tau laišką. Sveikinu jus su Nepriklausomybės Diena ir linkiu tau visko. Neturiu jau aš nei valstybės, nei ekonomikos, tik tu vienas man belikai.“ Petka pakėlė akis į tamsų langą, kuriame mirgėjo degančių padangų ir šokinėjančių neonacikų atspindžiai, ir gyvai įsivaizdavo savo dėdę Baraką Obamyčių, tarnaujančiu JAV prezidentu pas ponus Rokfelerius. Tai aukštas, liesas, bet nepaprastai žvitrus ir judrus 54-rių metų afroamerikietis, amžinai kramtančiu gumą veidu ir gudriomis akimis. Dieną jis sėdi Ovaliniame kabinete ir plepa su padėjėjais, vakarais gi, apsirengęs sportiniu kostiumu, bėgioja po Baltuosius rūmus. Paskui jį, nuleidę galvas, bėga šunytis Bo ir senas Džo Baidenas, pramintas „Žiurke“ už savo įgimtą gudrumą ir retą, netgi šiais laikais, beprincipiškumą. Niekas geriau nemoka laiku prisėlinti prie svetimos šalies ir surengti perversmą ar nušvilpti iš savo apsauginio hamburgerį. Jam jau ne sykį buvo nuleidę strėnas, du sykiu jį korė, tris kartus apsauginiai, likę be pietų, šovė jam į galvą, bet jis visada atgyja. Dabar tikriausiai Obamyčius stovi ties vartais, žiūri prisimerkęs į Baltųjų rūmų pievelę ir, trepsėdamas bateliais, plepa su žurnalistais. Jis pliaukši rankomis ir, džiaugsmingai kikendamas, žnybteli tai NYT reporterei, tai Dženei Psaki. -Nosį gal baltai pasipudruoti?- sako jis, tiesdamas boboms auksinę tabakinę ir susuktą kupiūrą. Bobos uosto ir čiaudi. Obamyčių apima neaprašomas džiugesys, jis prapliumpa linksmu juoku ir šaukia: - Į skutus sudraskė! Duoda pauostyti ir šunims. Šunytis Bo čiaudi, kraipo snukį ir įsižeidęs pasitraukia į šalį. Baidenas gi iš pagarbos nečiaudi ir, rodydamas nykštį, linksmai juokiasi. O oras puikiausias: tykus, perregimas ir tyras. Petka atsiduso ir rašė toliau: „O žiemą Minske gavau pylos. Putinas išsitempė mane už plaukų į kiemą ir nušukavo su šikšna už tai, kad aš apšaudau Donbasą ir numušiau Boingą, kaip jūs liepėte. O praeitą savaitę įsakė atitraukti mano Panzerwaffe SS nuo Donecko, o aš neatitraukiau, o jis skaudžiai šveitė mane per klubą, paėmė Minsko susitarimą ir pradėjo juo man į marmūzę badyti. Europiečiai iš manęs šaiposi, neduoda bevizio režimo ir reikalauja didinti tarifus, švedai juodžemį išvežinėja, o Pajetas tyčiojasi ir muša kuo nutverdamas, kai mes vieni. O valgymo pas mus jau nėra nė jokio. Ryte duoda duonos, pietums morką tiesiai nuo kastuvo ir vakare irgi duonos, o kad lašinių ar barščių, tai juos Pajetas su Nulland ambasadoje patys pliumpina. O laukti man visada liepia priemenėj, o kada jų Keris verkia, susapnavęs Lavrovą, aš suvis nemiegu, o supu lopšį. Mielas dėdyte, dėl Dievo susimilk, atsiimk mane iš čia į Vašingtonkiemį, nėra nė jokių man išgalių... Lenkiuosi tau į kojeles ir amžinai melsiuos už tave, išvežk mane iš čionai, o jei ne, tai numirsiu...“ Petka gailiai pasivaipė, pasitrynė putniu kumščiu akis ir sukūkčiojo. „Aš tau batus valysiu, - rašė toliau, - poteriausiu dėl tavęs, o jeigu kas, tai lupk mane kaip karną. O jeigu manai, tarnystos man nėra, tai aš dėl Dievo meilės įsiprašysiu pas Makkeiną naktipuodį jam nešioti, arba vietoj Mišiko į Gruzijos prezidentus eisiu, pagal jūsų draugiškų mainų programą „Valdininkai- marionetės be sienų“. Dėdyte mielasai, nėra nė jokių išgalių, stačiai mirtis, ir tiek. Norėjau jūra į Meksiką bėgti, bet pripučiama valtis Kariniam Jūrų laivyne tik viena, ir tą Jaceniukas dėl savęs priglaudęs laiko. O plaukti be valties- labai ryklių bijau. O kai prasigyvensiu pas jus, amžinai tau už tai dėkingas būsiu, o numirsi, kokoso palmę ant tavo kapelio pasodinsiu, kad tavoji dūšelė joje šokinėtų ir ant šakelės siūbuotų. Dėdyte mielas, o kai bus pas jus eilinis septyneto susitikimas, paimk man „Mistralį“ ir kokioj įlankoj paslėpk. Paprašyk pono Olando, sakyk, Petkai. Na, arba bent „Javelin“ atvežk, kad ir patį mažiausią.“ Petka trūkčiojamai atsiduso ir vėl įbedė akis į langą. Jis prisiminė, kaip dėdė Obamyčius vedžiojo jį į Kongresą. Linksmas buvo metas! Ir Obamyčius plodavo, ir kongresmenai plodavo, o žiūrėdamas į juos, ir Petka plodavo. Būdavo, prieš rėžiant kalbą, išsitraukia Obamyčius auksinę tabokinę, susuka šimtą žalių vamzdeliu, sušniaukščia takelį ir šaiposi iš susidrovėjusio nuo tiekos svarbių žmonių Petkos. O po to kad šoks į tribūną, kad riktels: -Rusija užmokės aukštą kainą!!! „Atvažiuok, mielas dėde, -rašė Petka toliau, - Džordžu Vašingtonu tave maldauju, atsiimk mane iš čionai. Pasigailėk tu manęs, našlaičio nelaimingo, užtat kad visi mane čia gąsdina ir gyvent baisiausiai norisi, o baisu taip, kad nė apsakyti negali, vis verkiu. O andai vyrišius Liaško man šakėmis grąsino, kad vos vos atsipeikėjau. Pražuvęs mano gyvenimas, blogiau kaip kokio šunies... O dar labų dienų Angeliukui Merkel, Kameronui ir Holandėliui, o mano žalios kortos niekam neatiduok. Pasilieku tavo mažas Petruša Porošenko, mielas dėdule, atvažiuok.“ Petka keturlinkai sulenkė prirašytą popierių ir įdėjo jį į voką, nusipirktą iš vakaro už tris šimtus grivenų... Truputį pagalvojęs, jis užrašė adresą: Į Baltuosius rūmus. Paskui pasikasė, pagalvojo ir pridūrė: „Barakui Obamyčiui“.