Andrejus Piontkovskis: kas nebuvo parodyta filme „Prezidentas“

„Amerikos balso“ rusų tarnybos prašymu savo įspūdžiais apie filmą „Prezidentas“ dalinasi Rusijos mokslų akademijos Sisteminės analizės instituto mokslinis darbuotojas Andrejus Piontkovskis, knygų ir straipsnių apie dabartinę Rusijos valdžią autorius. Filmas „Prezidentas“, kaip ir anksčiau rodytas „Krymas. Kelias į Tėvynę“, skirtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino buvimo valdžioje penkiolikos metų sukakčiai paminėti.

Aleksandras Panovas: - Ko mes nepamatėme filme „Prezidentas“, kurio trukmė dvi su puse valandos?

Andrėjus Piontkovskis: - Filme nebuvo nieko, kas galėtų būti svarbu žiūrovui Rusijoje. Aš iš karto prisipažinsiu, mane įpusėjus antrajai peržiūros valandai supykino nuo to padlaižiavimo. Aš iki galo filmo nepažiūrėjau...  Pasirodo Putinas tiek tobula būtybė, kad jis neturi lyties – jis neturi žmonos, vaikų ir jokio asmeninio gyvenimo. Taip Putinas buvo vaizduojamas turbūt visame filme.

Labai įdomu, kaip buvo traktuojami visi negatyvūs momentai. Galima pakalbti apie tai, kaip jie melavo apie Basajevo žygį į Dagestaną, apie karo kurstymą, apie „Nord-Ost“, apie „Kurską“ net gi… Tačiau jie nedrįso paliesti Beslano temos. Čia net pameluoti jie neišdrįso. Tada būtų reikėję pasakyti, kad būtent šio humaniškiausio kada nors žemėje gyevnusio žmogaus įsakymu, su liepsnosvaidžiais buvo šturmuojama mokykla.

Filmas labai mažai ką turi bendro su realybę ir jis man buvo įdomus ne tiek Putino dalyvavimu, mes juk žinome jo „fintukus”, bet tuo, kad dar niekada nebuvo tokio padlaižių parado, besivaržančių, kas pasakys didesnę banalybę ar beprasmybę. Aš atiduočiau pirmąjį prizą Peskovui, už momentą, kai jis žavisi tuo, kad Putinas išmoko groti fortepjonu.

- Aš pastebėjau, kad nėra ne tik  šeimos temos, bet ir draugų temos. Mes neišgirdome nieko apie Rotenbergus, Kovalčuką,Timčenko, Jakuniną…  Nebuvo  temos apie kooperatyvą „Ozero“ ir „artimųjų ratą“.

- Aš irgi į tai atkreipiau dėmesį ir man atrodo, kad supratau, kodėl reikėjo būtent tokios filmo struktūros. Pirmiausia todėl, kad draugai-verslininkai, milijardieriai, karaliaujantys „Forbes“ viršūnėse, tai milijardieriai, tokiais tapę tik dėl draugystės su Putinu. Ir, žinoma, Putinas – tai ne ta belytė ideali būtybė, kuri iš meilės draugams padarė juos milijardieriais.

– Antiamerikietiškos nuotaikos Rusijoje - jau ne naujiena. Eilinį kartą ši tema nuskambėjo filme, pradedant Putino kalba Miunchene ir baigiant naujiena apie JAV specialiųjų tarnybų ryšį su kaukazo maištininkais... Kiek efektyvi ši tema - nurašymas visų vidinių problemų ant išorės priešo?

- Tai veikia. Tarp kitko, šis naujas motyvas apie amerikiečius, padėjusius teroristams Kaukaze – būtent nuo to prasidėjo filme kalba apie šalies užsienio politiką. Filme galime pastebėti naują užsienio politikos inovaciją, tai tiesiog neįtikėtina – tai buvo tipinis „leptelėjimas pagal Froidą“, kuris išdavė visas mūsų užsienio politikos koncepcijas. Aš turiu omeny įžymiąją Putino frazę: „Rusija laisva valia atidavė savo teritorijas“. Tai Putino Belovežo susitarimo ir susitarimo gruodžio 25 d. Almatoje traktuotė apie TSRS panaikinimą. Šias sutartis pasirašė 12 lygiateisių pagal TSRS konstituciją respublikų. Taigi, Putinas mano ir visada manė, o kartu su juo ir visas Rusijos elitas, kad kaimyninių šalių teritorijos yra „sava teritorija“, rusiška teritorija, kurią Rusija, aš nežinau, per savo kvailumą ar naivumą, laisva valia atidavė 1991 m. Toks požiūris pasako labai daug. Visų prieštaravimų su vakarais šaknis – tai nuoširdus Rusijos vadų ir Putino įsitikinimas, kad tai „klastingoji Amerika“ „tapšnoja“ posovietinėje erdvėje ir neleidžia jiems dominuoti, integruoti ir taip toliau. Jis niekaip negali suprasti, kad Amerika čia ne prie ko. Kad nei jis, nei visa jo vagių kompanija visiškai nereikalingi nei baltarusiams, nai kazachams, nei ukrainiečiams, nei uzbekams, nei gruzinams – nei jų elitui, nei tautoms.

- Kaip pavyko Putinui prieš penkiolika metų tapti Prezidentu, nors iki tol jis buvo visiškai nežinomas, rinkti taškus kiekvienais metais ir dabar, tikriausiai, būti asmeninės valdžios viršūnėje?

- Todėl, kad jo asmeniniai valdžios interesai sutapo su jo aplinkos interesais. Aplinkos, kuri „žaidė šio karaliaus korta“. Tarp kitko, apie oligarchus. Solovjovas norėdamas įtikti paklausė: „Kaip jums pavyko suvaldyti oligarchus?“. Ne, ne suvaldyti! Jie visi ten! Paprasčiausiai Putinas pakeitė kelis iš jų naujais, kurios pats ir paskyrė. Ir šie oligarchai skolingi Putinui už viską, ką jie turi.



Šaltinis: golos-ameriki.ru



Aleksandras Panovas dirba “Amerikos balse” nuo 2014 m. Televizijos žurnalistas, tarptautininkas.

Vladimiro Solovjovo filmas „Prezidentas“

Šį filmą plačiai anonsavo, reklamavo, pristatė ir vertino Lietuvos žiniakslaida.

O štai kaip patį filmą pristato jo kūrėjai:

„Filmas apima periodą nuo 1999 rugpjūčio mėnesio iki šių dienų ir pasakoja apie tai, kokį kelią nuėjo Rusija kartu su Prezidentu per paskutiniuosius 15 metų.

Vladimiras Putinas prisimena dramatiškiausius šiuolaikinės rusų istorijos momentus – karą Čečėnijoje, povandeninio laivo „Kursk“ žūtį, teroro išpuolį Dubrovkoje, Krymą etc.

Prezidento pasakojimas ir interviu su Rusijos politikos ir verslo elito atstovais, dokumentinė kronika, unikalūs asmeninių Vladimiro Putino operatorių filmuoti kadrai atkuria ir atskleidžia praeities smulkmenas, pasakodami apie tai, kaip keitėsi požiūris į Rusiją ir jos lyderį šalyje bei pasaulyje.

2008 ir 2014 metų ekonominės krizės, Olimpiada Sočyje, opozicijos formavimasis, Bolotnaja aikštė ir Sacharovo prospektas, Maidanas.

Atsakydamas į Vladimiro Solovjovo klausimus, Vladimiras Putinas pasakoja apie lemiamus didžiosios politikos momentus ir apie tai, kur Prezidentas veda Rusiją šiandien.“

Visą filmą žiūrėkite čia: