Antras dugnas

Jau nebesistebiu, kad mūsų valstybę po kiekvieno rezonansinio įvykio ima temdyti sumaišties debesys ir priešpriešų rebusai. Išnyra kalbos apie gilią politinę krizę, tarpinstitucinį chaosą, autokratijos grėsmę ir demokratijos saulėlydį. Tokiems sąmokslų siužetams bujoti Lietuvoje yra labai palanki ir gerai išpurenta dirva.

Ne šiandien tai prasidėjo. Pamename, buvo apie neva apiplėšimo tikslais žiauriausiai nužudytus tėvą ir sūnų Kiesus su vairuotoju – kas patikėjo oficialia teisėsaugininkų versija?.. Jie patys savo verdiktais netikėjo ir netiki. Po to pro Bresto viešbučio langą iškrenta VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, po to dar virtinė keistų nužudymų ir mirčių Garliavos trileryje. Mirtys stebėtoją bendrapilietį stipriai veikia emociškai, tačiau mūsų žiniasklaida netrunka visuomenės jausmus ir emocijų proveržius paraminti arba savarankiškesnes žmonių interpretacijas išjuokti, apdergti ir išstumti į viešojo diskurso paraštę.

Skandalingų buvo ir daugiau rezonansinių įvykių, kurie nesibaigė mirtimis, bet iššaukė daugiau ar mažiau audringas visuomenės reakcijas: „Snoro“ bankrotas, susidorojimas su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovybe, Garliavos mergaitės pagrobimas gegužės 17-ąją, o dabar ir eiliniai Seimo rinkimai bei visa politinė painiava, kuri po jų tęsiasi. Paprastai po kiekvieno iš šių įvykių atsiranda daugybė interpretacijų, o pagrindiniai jų aiškintojai yra „trintukai“ žiniasklaidininkai ir politologai. Deja, po jų aiškinimų supratimo, aiškumo ir skaidrumo nepadaugėja nė per nago juodymą.

Kodėl, toli ieškoti nereikia. Didieji žiniasklaidos fabrikai, jų samdomi žurnalistai ir politologai aptarnauja politikus, politines partijas ir tuos, kurie muziką užsakinėja iš politinės scenos užkulisių. Paklauskim savęs, kokiai legaliai veikiančiai Lietuvos politinei jėgai buvo naudinga apdergti pulkininką V. Pociūną? Jokiai, tačiau nė viena iš politinių partijų nekėlė „kietų“ reikalavimų, siekiant nedelsiant išsiaiškinti pulkininko žūties aplinkybes, nes visos nujautė, kad jų laivelis gali atsitrenkti į labai grėsmingus povandeninius rifus, apie kuriuos viešumoje buvo šiukštu kalbėti. Nors visi suvokė, kad tai, ką galbūt buvo išsiaiškinęs mūsų saugumo pulkininkas, buvo labai rimta. Apsimetinėjo – vieniems V. Pociūno prielaidos ir įtarimai buvo tik įtaraus žmogaus sąmokslo teorija, o kitiems – pretekstas pašalinti žmogų iš žaidimo aikštės. Tokią figūrą reikėjo kirsti, kad nebedalyvautų tolimesnėje kombinacijoje ir kad kitiems nebekiltų noras „kapstytis po kaulus“, anot vieno ciniško VSD pareigūno. Šiandien rezultatas akivaizdus – kas kapstėsi, visi buvo išmesti kaip musės iš barščių: neteko darbų, buvo apdergti ir juodinami, paliekant jų viešajai raiškai tik aikštes, patvores ir teismų sales. Mūsų politologai ir samdyti tikrovės tyrinėtojai, nutikus rezonansiniam įvykiui, in corpore suskliaudžia ausis ir pasislepia po lapais, uosdami, iš kur vėjas papūs. O suodę, jie darnia komanda iš tų suplėkusių lapų krūvos iškiša savo teletabiškas galvas ir banaliomis interpretacijomis užpildo visą viešąją informacijos erdvę.

Taip atsitiko ir su šiais rinkimais į Seimą. Iš radijo stočių ir TV ekranų nesitraukė profesorius Algis Krupavičius, „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris, politologai Vytautas Dumbliauskas, Lauras Bielinis ir dar pora kitų startinio penketuko atsarginių. Visi be išimties dėlioja dėliones: ką pasakė rinkėjas, ką Prezidentė, kas su kuo jungsis į koaliciją, kas nesijungs, kaip bus pasidalyti ministerių portfeliai ir t. t. Visiškai horizontalus ir sinchroninis tikrovės matymas. Šiandien kalbu taip, Viktoras mestels viešumon kokią pagiringą frazę – įjungsiu ją į savo determinantą ir kalbėsiu kitaip. Žodžiu, kaip visada – simuliakrų simuliakrai „liaudžiai“ . Nemanau, kad politologais vadinami žmonės nesupranta, kas iš tikro vyksta, bet „trintukų“ prerogatyva yra kalbėti apie viską, tik ne apie tai, kas iš tikro vyksta. Galima būtų ir nesipiktinti, juk jų dantys duonos prašo.

Tad pamėginkime paklausti savęs, kur yra mūsų šiandieninės politinės sumaišties šaknys, svarstydami ne apie horizontalų dvimatį partinių žaidimų lauką , o žiūrėdami į procesą, kuris turi praeitį, dabartį, ateitį ir nutylėtus jo dinamiką veikiančius faktorius.

Kas galėtų paneigti, kad mūsų rinkimus strateguoja ne tik mūsų pačių politinės partijos, bet ir politiniai bei ekonominiai moduliai su savo interesais iš šalies? Ekonomiškai sverdėjančioje valstybėje tokio veikimo galimybių yra begalės. Štai šiomis dienomis gauname labai gerą žinią, kad gamtinių dujų kainos vartotojams nuo sausio pirmosios dienos sumažinamos 12 centų. Visai neseniai girdėjome iš mūsų dar veikiančios Vyriausybės, kad dėl dujų kainų su „Gazprom“ nevyksta jokios derybos ir jie į jokius kompromisus neina, jei mes pagal ES direktyvą ketiname diversifikuoti dujų ūkį. Kyla klausimas – kas sumažino dujų kainas, jei su „Gazprom“ nebuvo jokių derybų. O gal atpigo perdavimo vamzdynais kaštai? Neteko girdėti. Atpigino anoniminis „Kažkas“.

„Kažkas“ veikė ir veikia – arba pats, arba per savo tarpininkus – Lietuvos dujininkus ar elektrikus. Ir vienų, ir kitų viršininkai sėdi, deja, ne Vilniuje, o Maskvoje. Tą „Kažką“ Maskvoje valdo dar „Kažkas“ – keturios žvalgybos, kurios, beje, tarp savęs kariauja, nors visų siekis vienas – kaip įkelti savo koją į Europos Sąjungą, kuriai mes neužilgo vadovausime. Įkelti vieną molinę koją, po to kitą ir čia užsibūti. Lietuva dabar tapo tiesiog geopolitine eksperimentų laboratorija, kur galima patikrinti savo žvalgybų ir ES valstybės užvaldymo scenarijus.

Kas galėtų paneigti, kad scenarijus, pagal kurį šiandien gyvename, yra sukurtas visai ne Vilniuje? Kas galėtų paneigti, kad pagal tą scenarijų yra pasikviestos ir priverstos vaidinti pagrindinius vaidmenis mūsų valstybės institucijos ir kelių biudžetų lėšomis finansuojamos partijos?

Kas galėtų paneigti, kad mūsų Prezidentės biografijoje nėra pilkųjų dėmių ir dėl to ji nėra visiškai laisva? Kas galėtų paneigti, kad dėl neįtaigios CV legendos jai niekas nemina ant nuospaudų ir nenurodinėja, ką ir kaip reikia daryti ?

Lygiai taip pat galime klausti, o kieno projektas yra Darbo partija? Mūsų piliečiai mąsto dvimatės logikos paradigmoje: jei viena iš konfliktuojančių pusių yra nepriimtina, tai kita yra adoruotina. Ant tokių svarstyklių lėkštučių ir dedama „Laumžirgio“ (Striekoza) žvalgybos ir veikimo idėja – pakišti visuomenei kelis blogus pasirinkimo variantus, ir tegul jie renkasi. Laimėjimas garantuotas. Tai geopolitinis eksperimentas panaudojant lagaminą, kuriame yra antras dugnas. Visuomenė net neįtaria, kad abu pasirinkimai gali būti blogi.

Ar yra būdų iš to nelemto voverės rato ištrūkti? Visados yra, reikia tik išeiti už šitos paradigmos ribų, neįsivelti į linijinius žaidimus, kuriuos mums gali pasiūlyti stipresnes kortas turintys blefuotojai, besigviešiantys sureguliuoti mūsų gyvenimus pagal savo scenarijų.