Apie dainą „Kelkis, Lietuva!“

Lietuvos teritoriją administruojantys vasalai jau 30 metų kuria GLOBALIĄ LIETUVĄ. Nuotraukoje – jų kuriamos GLOBALIOS LIETUVOS logotipas.

Pirmą kartą išgirdau šią dainą visiškai atsitiktinai. Pietavome AB Lietuvos paštas Kauno logistikos centro valgykloje. „Kelkis, Lietuva!“ skambėjo iš kolegės skirstytojos išmaniojo telefono.

„Kokia keista daina“, - pamaniau. Tarytum aidas iš Sąjūdžio laikų. Iš laikų, kai buvo dainuojamos „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“, „Laisvė“...
„Man apskritai Dambrauskas patinka“, - pasakė kolegė.

O man ši daina yra svarbi pirmiausia dėl to, kad ji yra pirmoji rimta politinė daina nuo Sąjūdžio laikų.

Jos gimimas liudija tai, kad Lietuvoje pagaliau gimsta tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į Lietuvos politinę tikrovę žvelgia taip, kaip žvelgėme tada, kai dainavome „Pabudome ir kelkimės“, „Šaukiu aš tautą“, „Laisvę“...

„Kelkis, Lietuva!“ liudija tai, kad Lietuvoje stiprėja tautinė ir pilietinė sąmonė, kuri į politinę krašto administraciją žvelgia kaip į režimą.

„Nors gal rankos dar surištos, veržia „režimai“ per riešus...“

Dainos autoriaus vietoje aš pasirinkčiau vienaskaitą – „režimas“. Bet ne tai svarbiausia.

Politiškai ir istoriškai – bent jau mano akimis žiūrint – svarbiausia yra tai, kad šioje dainoje teisingai įvardintas laikas, per kurį antitautinis režimas naikino ir tebenaikina Lietuvą.

„Gal po trisdešimt metų mums prireikė visgi tiesos.“ 

Taip – trisdešimt metų. Trisdešimt „tamsos“ ir „melo“, prisidengusių „laisve“, metų.

Trisdešimt neoliberalizmo metų.

Apie Lietuvą naikinantį neoliberalų režimą rašau seniai.

„Išsivadavusi iš komunizmo Lietuva neatgavo tikros nepriklausomybės, bet iš karto pateko į kitos agresyvios ideologinės sistemos priespaudą.“ („Respublika“, 2013 m. gruodžio 20 d.)

Aišku, ne tik aš rašau.

Bet rašyti straipsnius yra viena. O parašyti dainą, kurią darbininkai klausosi valgykloje – kita.

Panašu, kad atėjo laikas idėjoms įsikūnyti dainoje.

Susiję:

Kelkis, Lietuva!