Apie Nerijų Mačiulį, cinikus, chunveibinus ir viešąją erdvę

Skaitytojas, aptikęs „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio straipsnį „Ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės?“, galėjo pagalvoti: puiku, kad į diskusiją itin svarbiu klausimu nusprendė įsijungti išsilavinęs, patyręs ir analitiniais gebėjimais pasižymintis džentelmenas (kitokiam juk „Swedbank“ tokių pareigų nepatikėtų?). Deja, straipsnis ir su straipsniu susiję kiti vyriausiojo ekonomisto pasisakymai geranoriško skaitytojo vilčių nepateisina: Mačiulis nesublizga nei išsilavinimu, nei patirtimi, nei analitiniais gebėjimais, nei džentelmeno savybėmis.

Mačiulis oponuoja ne atskiro autoriaus apibrėžtiems pasisakymams, bet pažiūroms, kurių laikosi gausi žmonių grupė – abejojantieji žemės pardavimo užsieniečiams būtinumu ir nauda ir manantieji, kad dėl žemės pardavimo užsieniečiams turėtų pasisakyti visuomenė. Suprantama, šios grupės atstovai pasižymi labai skirtingais gebėjimais suformuluoti ir argumentuoti savo pozicijas. Tokiu atveju galioja labai paprasta taisyklė: reikia kritikuoti artikuliuočiausią, geriausiai ir išsamiausiai argumentuotą idėjos versiją. Strategija, kai yra pasirenkamas ir sukritikuojamas koks nors nerišlus ar prastai argumentuotas oponentų stovyklos pasisakymas, arba pasirenkami antraeiliai ir nekreipiama dėmesio į svarbiausius argumentus, neturi jokios vertės.

Deja, būtent tokią strategiją pasirenka vyriausiasis ekonomistas. Mačiulis rašo:

Maždaug 300 tūkst. Lietuvos gyventojų išreiškė norą surengti referendumą, kuriame piliečiai turėtų apsispręsti, ar užsieniečiai gali įsigyti žemės Lietuvoje. Šie asmenys pasirašė ne tik už tai, kad vyktų referendumas, jie jau išsakė ir savo nuomonę – Lietuvos geografinėje teritorijoje žemės neturėtų įsigyti ir valdyti Lietuvos pilietybės neturintys asmenys. Akivaizdu, kad nenorintys savo žemės parduoti užsieniečiams tai gali padaryti jau dabar – tam Konstitucijos keisti nereikia. Tačiau kodėl norima uždrausti tai daryti ir kitiems tautiečiams?

[...]

Galiausiai turime suvokti, kad šia iniciatyva siūloma pakeisti Konstituciją, atimant iš kiekvieno Lietuvos piliečio teisę laisvai disponuoti asmeniniu turtu – parduoti jį aukščiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Tai būtų vienas rimčiausių asmens laisvių suvaržymų, paminantis pamatinį Konstitucijos principą – 46 Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.

Atidžiai įsiskaitę į šiuos pasažus pastebėsime, kad vyriausiasis ekonomistas apsimeta negirdėjęs esminės idėjos, suformuluotos LR Konstitucijoje, idėjos, kuria ir remiasi referendumo rėmėjai: piliečiai nėra tiesiog individai, kurių vienintelis tikslas įgyvendinti – kiekvienam savo – ekonominį interesą; piliečiai sudaro bendriją – politinę tautą, kuri taip pat turi tam tikrą – nacionalinį – interesą. Esminė nemažos dalies referendumo iniciatorių idėja yra ta, kad laisvas žemės pardavimas užsieniečiams yra esmingas lietuvių tautos nacionalinio intereso pažeidimas; kad lietuvių tautos nacionalinį interesą atitinka ne lietuvių ar juo labiau užsieniečių valdomų latifundijų egzistavimas, o ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai pajėgaus lietuvių ūkininkų sluoksnio atsiradimas. Ko verta diskusija, kai oponentas apsimeta niekada negirdėjęs centrinio argumento?

Deja, Mačiulio straipsnio bėdos tuo nesibaigia. Vyriausiasis ekonomistas ne tik ignoruoja esmines oponentų pozicijas ir išsirenka tas, kurias jam patinka kritikuoti. Jis pažeidžia ir kitą, ne mažiau fundamentalų principą, kurį galima būtų pavadinti „palankios interpretacijos principu“. Pagal šį principą, nedera teigti, kad autorius nusišneka, kalba kvailystes ir pan. tol, kol nėra labai stiprių tai pagrindžiančių argumentų. Tokius argumentus aptikus, autoriaus neracionalumą dera parodyti taktiškai, o jei tokių argumentų nėra, reikia laikytis prielaidos, kad autorius pasisako racionaliai.

Vyriausiasis ekonomistas rimtai traktuoti savo oponentų ir jų pozicijų nėra nusiteikęs, nelinkęs jų net pripažinti racionaliais asmenimis. Savo veidaknygėje Mačiulis rašo:

Joks žmogus, suprasdamas koks briedas yra ši iniciatyva, už tokį referendumą nepasirašytų  [...]

Kitame pasisakyme, taip pat veidaknygėje, Mačiulis jau išplėtoja ir šitą briedą aiškinančią „teoriją“: briedas kyla iš „gilaus ir aršaus ultranacionalizmo“. Pastarojo apibrėžimą vyriausiasis ekonomistas kažkodėl pateikia angliškai (vertimas Tiesos.lt redakcijos):

Ultranacionalizmas yra aršus nacionalizmas, išreiškiantis kraštutinę paramą nacionalistiniams idealams. Jam dažnai būdingas autoritarizmas, pastangos sumažinti ar sustabdyti imigraciją, išvaryti arba engti valstybės ar jos teritorijų nevietinius gyventojus, lyderystės demagogija, perdėtos emocijos, kurstančios kalbos apie numanomus, realius ar įsivaizduojamus priešus, kalbos apie grėsmių vietiniam, dominuojančiam arba idealizuotam etnosui egzistavimą, kurstymas arba kraštutinė reakcija į teisėsaugos veiksmus, pastangos riboti tarptautinę prekybą muitų pagalba, griežta verslo ir gamybos kontrolė, militarizmas, populizmas ir propaganda. Vyraujantis ultranacionalizmas dažniausiai atveda į konfliktą šalies viduje arba tarp šalių, arba yra tokio konflikto rezultatas, ir yra apibūdinamas kaip karinės parengties nacionalinėje politikoje sąlyga. Kraštutinėms ultranacionalizmo formoms yra būdingas kvietimas į karą prieš nacijos ar valstybės priešus, kvietimas atskirti teritoriją nuo valstybės, arba, etnocentrinio ultranacionalizmo atveju, įvykdyti genocidą.

Ultranacionalizmą Mačiulis iškart griežtai įvertina:

Apibendrinant, ultranacionalizmas yra absoliutus blogis - sukramtykite bei prarykite jį prie Kūčių stalo ir jau sekančią dieną jis atsidurs ten kur jam priklauso būti.

Taigi, anot Mačiulio, jo oponentai yra briedą kalbantys ir absoliutų blogį išpažįstantys ultranacionalistai. Kyla klausimas: kodėl tokios kompanijos pažiūras vyriausiasis ekonomistas iš viso teikiasi aptarinėti? Ar ne nuosekliau būtų, jei Mačiulis, užuot imitavęs diskusiją, parekomenduotų referendumo šalininkams apsilankyti pas psichiatrą, Seimui – uždrausti „ultranacionalizmą“, o teisėsaugai – iškelti „ultranacionalistams“ bylas?

Kas gi išprovokavo tokį vyriausiojo ekonomisto pyktį ir rūstų pasmerkimą? 320 000 žmonių kol kas aiškiai pasisakė tik už tai, kad žemės nuosavybės ir realios piliečių teisės į referendumą klausimai yra nacionalinės svarbos, todėl remiantis Konstitucija jie turi būti aptariami ir sprendžiami visos tautos. Greičiausiai didesnė dalis piliečių, parašais parėmusių referendumo iniciatyvą, yra prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Tačiau nėra abejonių, kad daug žmonių pasirašė už referendumą todėl, kad pritarė pačiai Konstitucijos nuostatai, jog tautai svarbūs klausimai turi būti sprendžiami referendumais, taigi pasirašydami jie gynė tautos kaip valstybės suvereno teises. Šie piliečiai reikalauja tik to, kad Lietuvos politinis gyvenimas būtų grindžiamas Konstitucija. Mačiulis šią svarbią aplinkybę iš viso nutyli, ją ignoruoja. Jis nevispročiais ir ultranacionalistais išvadina piliečius, kurie reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, ir bando naudotis Konstitucijoje piliečiams užtikrintomis politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Tyčiojimasis iš šių piliečių reiškia ne ką kita kaip Konstitucijos ir minėtų teisių ir laisvių neigimą. Taip darydamas Mačiulis elgiasi kaip radikalus antidemokratinio nomenklatūrinio režimo šalininkas.

Atsisakymas rimtai traktuoti oponentą ir staigus peršokimas nuo diskusijos imitavimo prie patyčių, Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių neigimas nėra dalykai, būdingi tik Nerijui Mačiuliui. Tai yra tipiškas reiškinys Lietuvos viešojoje erdvėje ir indikuoja labai svarbius dalykus – tai, kad viešoji erdvė daugelio aktyvių jos dalyvių suprantama ne kaip intelekto ir argumentų, bet kaip nuogos jėgos varžybų arena.

Jei viešoji erdvė paklūsta tik nuogai jėgai, racionalumo, moralės ir bendrojo gėrio principai tampa nesvarbūs: oponentai gali būti sudoroti bet kokiomis priemonėmis – tiek argumentais, tiek nutylėjimu, melu, purvu, pažeminimais, perrėkimu ir pan. Tokių priemonių rinkinys vadinamas „propaganda“. Galima konstatuoti, kad Mačiulis elgiasi kaip tipiškas propagandistas ir atsistoja į „garbingą“ gretą greta Nemiros Pumprickaitės, Andriaus Užkalnio, Romo Sadausko-Kvietkevičiaus, Algio Ramanausko-Greitai, Vladimiro Laučiaus ir kitų.

Svarbus yra sociologinis propagandisto portretas. Išskirčiau dvi propagandistų atmainas. Vieną pavadinčiau tiesiog „cinikais“ – tai asmenys, kurie rašo ir kalba taip, kaip reikia šeimininkui tiesiog dėl to, kad šeimininkas jiems sumokėjo. Cinikas, jei reikės, nutylės, jei reikės – apšmeiš, pažemins ar pasistengs išpurvinti, jei reikės – garbins. Tą, ką reikia, tada, kai reikia. Kitą propagandistų grupę pavadinčiau „chunveibinais“. Pastarieji mano, kartais nuoširdžiai, kad atstovauja „ateičiai“ ir yra pasiryžę bet kokiomis priemonėmis ir nepaisydami jokių pasekmių susidoroti su praeities „atliekomis“, ir taip atverti kelią „ateičiai“. Chunveibinizmas anaiptol nėra vien komunistinės Kinijos reiškinys kultūrinės revoliucijos metu, ar reiškinys, būdingas tik totalitariniams režimams. Chunveibinizmas lydi kiekvieną radikalų socialinės inžinerijos eksperimentą (1), tarp jų tuos, kuriuos patiriame mes šiuo metu – laisvosios rinkos eksperimentą ir Europos Sąjungos vieningos federacijos eksperimentą. Pastarieji eksperimentai neišvengiamai pagimdo savus chunveibinus – eurochunveibinus ir rinkos chunveibinus.

Atskirti propagandistą-ciniką nuo propagandisto-chunveibino gali būti komplikuota, nes metodai panašūs, o chunveibinas irgi gauna naudos. Vis dėlto skirtis yra svarbi ir klausimą „Ar propagandistas yra cinikas ar rinkos/euro chunveibinas?“ verta kelti kalbant apie kiekvieną propagandistą.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas rašo:

Požiūris, kad Lietuvos teritorijoje turtą valdyti, gyventi ir ekonominę veiklą gali vykdyti tik šios šalies pilietybę turintis gyventojai yra anachronizmas, ne daug ką bendro turintis su 21 amžiaus realijomis. Jei norime gyventi kaip tikri europiečiai ir nebekelti klausimo, kodėl mūsų atlyginimai kelis kartus mažesni nei ES, turime atsisakyti ir progresą stabdančių inkarų bei liautis skirstyti investuotojus pagal jų kilmę, tautybę, rasę ar kitus subjektyvius kriterijus.

Nors šiame pasaže N. Mačiulis tyčia kalba kaip galėdamas aptakiai, nesunku suprasti, koks požiūris čia išdėstytas. Vyriausiasis ekonomistas laiko save „ateities“, „tikro europietiškumo“ ir „progreso“ šaukliu ir siūlo atsisakyti „stabdančių inkarų“. Tie inkarai yra ne kas kita, kaip Lietuvos ūkininkai, ūkininkai kaip visuomenės sluoksnis, dar visai neseniai laikytas visuomenės stuburu ir sveikiausia tautos dalimi, kuris liberalizavus žemės pardavimą gali būti sunaikintas. Raginti vardan „ateities“ ir nekliudomo „laisvosios rinkos“ funkcionavimo aukoti ištisą visuomenės sluoksnį gali tik rinkos chunveibinas.

Ar gali viešoji erdvė būti kitokia? Ar galime ją padaryti kitokią? Į šį klausimą, ko gero, reikėtų atsakyti taip: viešoji erdvė yra politinės sferos atspindys, ji degraduoja arba sveiksta kartu su politine sistema. Tad kol turėsime degradavusią ir tebedegraduojančią politinę sistemą, tol turėsime degradavusią, paklūstančią tik nuogai jėgai ir propagandistų dominuojamą viešąją erdvę. Kita vertus, tokio dėsningumo egzistavimas nereiškia bejėgiškumo pripažinimą – mes galime propagandai pasipriešinti ir kurti alternatyvą, viešąją erdvę be cinizmo ir chunveibinizmo.

1  Šį dėsningumą pastebėjo prof. Vytautas Radžvilas.