2024 m. gruodžio 27 d.

 

Apie nesuderintuosius, beveik nesančius ir sociologiškai beveik nereikšmingus

4
Paskelbta: 2013-12-30 10:55 Autorius: Gintautas Mažeikis | 370.diena.lt
Gintautas Mažeikis. Gabrieliaus Mažeikio nuotr.
Gintautas Mažeikis. Gabrieliaus Mažeikio nuotr.

Baruchas Spinoza ir Gottfriedas Leibnizas, du garsieji baroko filosofai, ko gero, netikėtai net savo pačių šmėkloms tapo mūsų dienų struktūrų ir raidos gairių pranašais. Ne naujieji viduramžiai ir ne renesansas, apie kuriuos svajojo daugelis teologų ar istorikų, o būtent barokinis mąstymas, tiksliau – tarsi barokinis, simuliakrinis barokinis, tapo šiandienos atspindžiu purvinuose praeities veidrodžiuose. 

B. Spinoza pradžiugino didžiosios sąmonės vizija ir, kaip padariniu, naujos politinės sistemos idėja: paslėptąja imperija, t. y. proto ir racionalumo struktūra. Plečiantis ekonominiams ryšiams ir teisinėms, biurokratinėms sąsajoms, abipusiams įsipareigojimams bei susitarimams, globalizuojantis racionalumui ši B. Spinozos vizija įsikūnijo. Net marksistai, didieji B. Spinozos kritikai, turėjo pripažinti struktūrinius jo filosofijos ir globalinio valdymo racionalumo panašumus. Savavaldi biurokratinė teisinė sistema, suaugusi su korporacijomis, bankais, kariuomene, teisine sistema, aprėpė beveik visą pasaulį, užtikrinant suderinamumą, suprantamumą, kokybės ir paslaugų kontrolę bei anomalijų šalinimą. Buvo sukurta gerovės visuomenės vizija, kurios turi siekti visos atsilikusių šalių revoliucijos, laikant kitokius politinius pasivertimus grėsmingomis, pavojingomis mutacijomis. Tačiau, skirtingai nei XVII a., tikruoju baroko, dvarų kultūros ir tūkstančio hercogysčių Europos laikotarpiu, šiandien tariamas spinoziškas racionalumas virto vartotojišku spektakliu ir ciniškumu, o protas – visuotiniu subanalėjimu ir malonumu būti sekamam. Simptomiška: spontaniškas JAV nacionalinės saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno protestas prieš pansekamumą, naująjį panoptikumo pavidalą, prieš Didžiojo Brolio (iš George’o Orwello „1984-ųjų“) prisikėlimą pasaulio visuomenės beveik nesujaudino. Mus stebi, seka, na ir puiku, saugiau, malonu, juk visas pasaulis virsta kontroliuojama veidaknyge (feisbuku). Sudėkime socialinius tinklus, naująsias komunikacijas, totalinį sekimą, didžiuosius politikos bei korporacijų susitarimus, ir štai mes garantuotame malonumų pasaulyje, kur rūpinamasi vienas kito informuotumu, užtikrinamas didžiausias suderinamumas, šalinamas skausmas, bjaurumas, skurdas bei mirtis.

Izomorfiškumas, t. y. socialinių ir kultūrinių, mąstymo formų supanašėjimas, monokultūrų viešpatavimas globaliniu požiūriu reiškia G. Leibnizo reikalavimų siekiantiems būti išsipildymą. G. Leibnizas, sekdamas B. Spinozos panimperine sistema, įvardijo sąlygas vienetams – gonadoms, – jei tik jos nori būti: maksimalus suderinamumas. Monados, pavyzdžiui, mes su jumis, mūsų sielos, yra visiškai laisvos išsiskleisti kaip tik nori. Tačiau būties, t. y. maksimalaus suderinamumo, principas nepalieka jokių išlygų ir monados lygiai taip pat tampa imperijos vienetais. Todėl svajoti būti sekamam, stebimam, skaičiuojamam, manipuliuojamam, kas dieną, nuo ryto iki vakaro, reglamentuojant netgi skaitymo skonį ar valgymo greitį, yra būdas ilgiau išlikti. Šiandienis globalinis, imperinis izomorfizmas, ribotas monokultūrų ir kiek didesnis prekių ženklų skaičius nepalieka vietos laisvoms mutacijoms, metamorfozėms. G. Leibnico laikų barokiniam herojui interesų suderinamumas buvo kasdienis iššūkis, o ne pavojus, siekiamybė, o ne diktatas. Kai beveik kiekvienas kaimas šnekėjo sunkiai suprantamais dialektais, kai klestėjo dirbtinių ar senųjų kalbų kultas, kai kiekvienas dvaras buvo linkęs virsti valstybe ar net naujos imperijos centru, kai mažytės valstybės ar valdos suskaidė iki mažiausių vienetų Europos žemėlapį, o tarpusavio teisinės sąsajos tapo beveik nebesuprantamos, racionalaus suderinamumo idealai tapo svajone. Didieji skirtumai žadino savo priešingybę – izomorfizmo troškimą. Priešingai, šiandien kalbėti apie išskleidžiamas monadų potencijas, klostes (talentus, gebėjimus, polinkius, galimybes ir t. t.) reiškia išpažinti jau egzistuojančias tvarkas ir klestintį suderinamumą. XVII a. – Thomo Hobbeso bei Giambattistos Vico laikais – susitarimas ir darnos didinimas buvo suvokiamas kaip meilės bei ramybės idealas. Didžiausias suderinamumas, siautėjant bajorų savivalei ir žemės godumui, daugumai laisvų žmonių užtikrino geresnį būvį ir būtį. Teisės reikalavimas ir jos plėtra mažino tuomečių oligarchų ir korumpuotų valdininkų savivalę. Tačiau bet koks kad ir nuostabiausias vaistas virsta nuodais, kai tvarkos didinimo reikalavimas susilieja su užaugusių racionalių sistemų viešpatavimu, su jų globalizacija ir žalingų, griaunančių suvokimo schemų, monokultūrų dauginimu.

„Monokultūros“ terminą paėmiau iš žemės ūkio leksikos. Tai, pavyzdžiui, – kukurūzai ar rapsai, bet kokie kiti augalai, kuriais apsėti didžiuliai žemės plotai. Kiekvienas toks augalas yra gražus, standartizuojamas, tobulinamas ir  ekonomiškai perspektyvus, neša naudą bei didina gerovę. Tačiau monokultūros sunaikina natūralią pasaulio įvairovę ir žmogaus gebėjimą gyventi nepanašybių spiečiuje. Kuo mažiau kovos, kuo daugiau antibiotikų, kuo monokultūros stipresnės, tuo silpnesni yra tokiais dirbtinumais mintantys žmonės. Racionalumas turi polinkį visa ką paversti monokultūromis, nususinti gyvenimą iki negalimybės būti. Didžiausias suderinamumas, turėjęs užtikrinti didžiausią galimybę būti, dėl šiandien paplitusio sekimo, biurokratinės galios, stilių supaprastinimo, bendrųjų klasifikacijų, standartų ir kitų racionalių procedūrų virto savarankiškumo ir nepriklausomybės naikinimu. Monokultūrų valdžia, palengvinusi visuotinės gerovės siekimą, pati pradėjo naikinti gyvenimą, jo kismą, mutacijas ir metamorfozes, nepanašybes, naikinti, sekant G.Leibnicu, nesuderintus, sunkiai galinčius būti, tik ties riba išliekančius. Raudonoji gyvūnų ir augalų knyga, nykstančių rūšių statistika, zoologijos sodai, kaip paribio saugos priemonės, yra monokultūrinės veiklos simptomai. Didysis suderinamumo, izomorfizmo principas paverstas galios būti ir išlikti požymiu, įkūnytas į valdžią, biurokratijos sistemą ir galiausiai racionalių struktūrų anoniminę imperiją, keičia visų žmonių skonį, stilių, taktą, jausmą. Monokultūros dalimi gali būti paverstas bet kas, ką imperija laikys reikšmingu dauginimui. Didieji rašytojai ir režisieriai, įdomiausios ir svarbiausios knygos gali būti adaptuotos izomorfizmui ir padaugintos milijoniniais tiražais. Taip atsitinka su tais, kurie yra linkę būti populiarūs ir yra skaitomi bei suprantami visur. Knyga, išversta į kelis dešimtis kalbų ir pakartotinai išleista daug kartų, supirkta prekybos centruose, pagal ją sukurti kino filmai, išleisti plakatai, žaislai ir t. t. yra monokultūros dalis. Jos priimtinumas rodo idealų suderinamumą su kūrybinių industrijų ar kitų industrijų imperija, bankine ir visa valstybių teisine sistema. Tai matomi suderinamumo ir izomorfizmo, derlingos ir naudingos monokultūros elementai.

Teisė būti skirtingam ir nesuprastam, nesuderintam, iškritusiam iš bendros tvarkos, šiandien išlieka tik kaip tai, kas yra slopinama, ko bijomasi, kam reikia ryžto ir ištvermės, drąsos turėti kitokį, nepriklausomą ir nesutampantį su struktūriniais reikalavimais, orumą. Kai kurie asmenys priklauso šiam „keistumų“ pasauliui, tačiau jie sociologiniu, rinkodaros požiūriu yra beveik nereikšmingi, pavyzdžiui, benamiai, kurie negauna net socialinės pašalpos. Duoti jiems pinigų, žinant, kad pragers, nemeluoti ir neversti jų meluoti, vadinasi, pažeisti sistemą, bet tiek nereikšmingai, kad ji veikiausiai atleis. Tokių beveik nesančių kategorijai priklauso ir nepopuliarių knygų skaitytojai bei svajotojai. Jie yra beveik nesuderinti ir nenaudingi. Būtų labai žalingi sistemai, jei jų būtų bent kiek daugiau. Tai beveik donkichotai ar jų sančai pančos, kurie vaikšto ties įstatymo riba ar net jį pažeidžia. Šių žmonių dėka išlaikoma nesuderinta įvairovė. Jų vieta kultūros užkampiuose, šiukšlynuose, apleistose teritorijose, kur nėra monokultūrų hegemonijos. Vis dėlto ir tarp atskirtosios įvairovės kartais lankosi imperijos sekliai, tyrinėdami, ar kartais neužderėjo kas nors, vertas monokultūrų malonės ir ar nekyla kokių pavojų iš don kichotų bei sančų pančų svajonių ir projektų.

Beveik neskaitomų knygų, beveik nežiūrimų spektaklių, beveik nežinomų filmų gerbėjai ir kūrėjai yra tie, kurie kuria imperijai beveik nepastebimus pasaulius, marginalijas, hegemonijos dalimi netapusius pasikalbėjimus. Tik šioje vietoje išlieka nepažeista abejonė (vėl baroko, René Descarteso išpuoselėta), laisvė ir noras dalyvauti (meteksė) bet kokiose idėjose, imituoti (mimezė) jų pavyzdžius, apsivalyti (katarsis) nuo monokultūrų iliuzijos, patirti kitų nepripažintas, tačiau kupinas dangiškumo arba kūrybiškumo metamorfozes ar apmąstyti kitokias santvarkas. Nesuderinamumo, heteromorfizmo principas nesukuria didžiosios solidarumo laimės, tačiau dovanoja unikalią svajonę, laisvę mąstyti ir kalbėti visai kitaip, skatinti kurti kitokias struktūras, abejoti viešomis morfologijomis, kurti radikaliai alternatyvius projektus.

Beveik neskaitomų knygų draugijos yra kitokių leidyklų, smulkiųjų įmonių draugai. Jie kuria mažuosius suderinamumo arba ekosisteminius ratus, kurie geba bent kiek priešintis anoniminei monokultūrų imperijai. Tai lyg atgalinis veiksmas, palyginti su standartizacija: neatitikimų, neperkeliamumų dauginimas. Pavyzdžiui, kai visos Lietuvos mokyklos besirengdamos valstybiniam egzaminui skaito vieną, kultūrinės ekonišos skaito kitą, alternatyvią, bibliotekėlę, rašytojus ir filosofus, kurie dar netapo imperijos produktais, suderinto proto ir biurokratijos elementais. Tas pat ir su menininkais, kinu. Teatras geriau nei kinas, o performansas geriau nei teatras – klausimas apie priklausomybės monokultūroms ir pavergtumo mąstą. Mažosios leidyklos, bibliotekos, nepriklausomi vietos forumai ir klubai – jie saugo alternatyvius psichinius tonalumus, dėl kurių gyvuoja svajonė, svarstymas, abejonė, arabeska ir rizominiai svarstymai, kur galima ignoruoti, piktintis. Būtent čia dar galima susiburti prieš totalinio sekimo, kontrolės ir paskirstymo diktatą ar net naująsias monopolijas. Kitokia šventė yra vieta metamorfozei ir silpnajam, dar kupinam atsargumo ir nepasitikėjimo nepanašiųjų susibūrimu. Laisvųjų menininkų loftai, skvotai, gatvės performansai ir kitas menas, laisvieji universitetai, paribiuose esančių kavinių bohema, mažieji bendraminčių būreliai, atviro kodo informaciniai srautai, atviri studijų šaltiniai ir pan. – tai horizontas, kuris papildo beveik neskaitomų knygų išskleidžiamus alternatyvius pasaulius. Būtent čia dar gerbiamas gebėjimas nesusišnekėti, abejoti ir nesuprasti, daryti originalias klaidas, mokėjimas nesupanašėti ir pakęsti vienam kitą, nors beveik nieko bendra nebeturime. Čia leidžiama kitur draudžiama sintezė ar teisė būti jau beveik išnykusiais grynuoliais. Būtent čia rasite platonikus-hermetistus besikalbančius su itin reta jaunahėgelininkų paderme ar sunkiai perprantamus ir neprigijusius kairiuosius libertarus, besiginčijančius su Dao kelią ginančiais spiritualistais-anarchistais.

Tai nėra pažemintųjų ir pasmerktųjų generacijos. Kaip hipių ar dar komercijai nepaklususių pankų laikais čia vis dar yra savitas orumas, maniera, kalba, idealai, svajonės – nesuderintos ir politiškai beveik nereikšmingos, plačiai nepriimtos ir komerciškai nenaudingos. Vis dėlto tai nėra senai pamirštų knygų kapinės, kuriomis pamažėle virsta mūsų bibliotekos, nei atstumtųjų ir nieko jau nebegalinčių bendruomenės. Tylioji rezistencija gyvena kartu su šiomis knygomis ir kartu gyvena atskirta įvairovė, nuolat oponuojanti susiderinusioms bei viešpataujančioms monokultūroms ir jų žvaigždynui.

370.diena.lt

Kalba redaguota ekspertai.eu

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002


 
Komentarai

 
4. I.G.
(2014-01-10 20:40:51)
(86.22.166.242) Parašė:

Nieko sau globalistas, antiglobalinis globalistas, ar tokie būna?



3. Antanas Strazdas
(2013-12-31 11:45:38)
(188.69.209.204) Parašė:

Gerai parašyta. Spėju, Ne pats sugalvojo. Kažkur pasiskaitė tas mintis, perfrazavo, peformulavo



2. Taip, šis
(2013-12-30 18:59:23)
(5.20.74.243) Parašė:

Deja, taip. Tai užslėptas globalistas, manau.



1. Ar šis
(2013-12-30 17:17:41)
(78.56.179.39) Parašė:

- Donskio pasekėjas?



Parašykite komentarą
Ekspertai.eu įspėja, kad komentaras – tai viešas informacijos paskelbimas.
Komentatorius atsako už savo viešai paskelbtą žinomai neteisingą, įžeidžiančią, šmeižikiško ar nusikalstamo turinio informaciją (tai yra komentarai, kuriuose skatinama tautinė, rasinė, religinė ar kitokia neapykanta, raginimai nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, organizuoti sąmokslą prieš valstybę, pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiais tikslais kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę) LR teisės aktų nustatyta tvarka.
Ekspertai.eu komentarų neredaguoja.
Komentarai su keiksmažodžiais ar vulgarybėmis bei piktybiškai kartojami tekstai yra šalinami.
Vardas
Komentaras