Apie netikrą advocate I. Vėgėlę ir pensijos dydį

Neseniai stojau į teisminę kovą už tai, kad Lietuvos senjorų pensijos būtų padidintos nuo 180 iki 348 eurų. Europos žmogaus teisių teismo precedentuose Larioshina ir Budina prieš Rusiją teisė į didesnę pensiją išvedama iš „laisvės nuo žeminančio elgesio“.

Diskusija ar 180 eurų pensija yra žeminantis elgesys, kokie yra precedentų taikymo rėmai ir ar mano pasirinkta teisminė strategija yra teisinga yra labai įdomi. Tačiau šitos diskusijos nėra – vietoje civilizuotos protingų žmonių diskusijos oponentai tiesiog renkasi pilti purvą bei mane šmeižti.

Keista, bet į kovą prieš idėją, kad 180 eurų žemina pensininko orumą, stojo ne tik Lietuvos Vyriausybė, bet ir Lietuvos advokatūra. Nutariau atsakyti į straipsnį „Bylinėtis su Lietuva pensininkei padeda netikras advokatas“.

„Advocate“ vardu prisistatinėjantis asmuo Ignas Vėgėlė su draugais iš visų jėgų bando teigti, jog aš esu netikras advokatas. Jis net grasina man prokuratūromis ir kitais savo vaizduotės reiškiniais. Anot jo, kadangi aš esu advokatas Andoroje ir Moldovoje, aš neturiu teisės vadintis „advokatu“, o turiu vadintis mano profesijos pavadinimais tomis kalbomis, kur esu registruotas – „avocat“, „advocat“ ir „advokat“ (rumunų, katalonų ir ukrainiečių kalbos). Pavyzdžiui, pagal I. Vėgėlę, frazė turi lietuviškai skambėti „Advokat prof. S. Tomas gina teisę į orią pensiją“ (nulinė galūnė), o ne „Advokatas prof. S. Tomas gina žmogaus teises“.

Prieštaringai vertinamo vyro I.Vėgėlės reikalavimas yra labai neprotingas, kadangi tai reiškia, kad ir anglų kalba frazė „Vėlėglė is a very bad advocate bringing shame on his country“ turi skambėti „Vėgėlė is a very bad advokatas bringing shame on his country“. Tačiau I.Vėgėlės advokato pažymėjime anglų kalba yra parašyta, kad jis yra „advocate“, o ne „advokatas“. Kai jis atneš man savo pažymėjimą be anglų žodžio „advocate“, tada aš rimčiau į jį žiūrėsiu.

Tas pats ir su Lietuvos advokatūros interneto svetaine rusų kalba – ten I.Vėgėlės profesija įvardinama kaip „адвокат“, o ne kaip „адвокатас“. Tai yra, pagal I.Vėgėlės logiką, frazė „И.Вегеле – адвокат-неудачник“ yra Rusijos advokato vardo pasisavinimas. Taisyklingai ši frazė turi skambėti: „И.Вегеле – адвокатас-неудачник“.

Prieštaringai vertinamas лжеадвокат I.Vėgėlė yra toks pat netikras advocate kaip aš netikras advokatas. Kodėl jam galima versti žodį „advokatas“ į anglų ir rusų kalbas, o man negalima versti žodžius „avocat“, „advocat“ ir „advokat“ į lietuvių kalbą? Tuo labiau, kad aš ne verčiu, o sugramatinu.

Lže–advokat I.Vėgėlė greičiausia nežino, kad LR Konstitucijos Preambulėje parašyta: „Lietuvių tauta [...] išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius [...] skelbia šią Konstituciją“, o 14 str. nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Esu įsitikinęs, kad šitų dviejų nuostatų pagrindu turiu teisę kalbėti lietuviškai pagal lietuvių kalbos papročius, kokie kvaili jie bebūtų.

Keista, kad Lietuvos advokatūrai ir kai kuriems netikriems žurnalistams iš visų mano buvusių gyvenamųjų vietų įdomiausia yra Moldova. Esu kaltinamas, kad per Moldovą kažkaip esu susijęs su Rusija. Kam taip suktis? Esu teisės profesorius Maskvoje – tai yra mano tiesioginis ryšys su Rusija. Dar daugiau – esu jauniausias profesorius Maskvos istorijoje. Kai esu Maskvoje – kiekvieną dieną perku kavą Raudonojoje aikštėje, nes tai mano gyvybės šaltinis. Kava. Apskritai man yra tas pats prieš ką bylinėtis – prieš Lietuvą, Rusiją, Moldovą, Kazachstaną, Nepalą, mano naujają gimtinę Andorą ar Jungtinius Arabų Emyratus. Koks man skirtumas?

Esu dirbęs, gyvenęs ar studijavęs Niujorke, Paryžiuje, Londone, Osle, Berlyne, Madride, Italijoje, Briuselyje, Švedijoje, Monake ir kitose valstybėse. Kiekviena valstybė – tai būdas pasiekti kokį nors konkretų tikslą. Tai tikrai nereiškia, kad poryt aš vėl negrįšiu gyventi į Monaką arba į Džibutį. Maskva – tai labai graži stotelė kelionėje, kuri vis dėlto yra įdomesnė už tą stotelę. Kiekviena valstybė – tai priemonė.

Priešingai nei galvoja tas vyras, pasaulis, kuriame tu visam gyvenimui buvai pririštas prie vienos valstybės, pasibaigė. Jo nebėra. Pasaulis, kuriame gyvenimas Maskvoje reiškė meilę L.Brežnevui, taip pat pasibaigė. Kai kurie mano studentai Maskvoje net nežino, kad Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Šiuolaikinė kultūra transformavosi.

Šiuolaikinis europietis turi gimti vienoje valstybėje, baigti mokyklą antroje, bakalaurą trečioje, magistrą ketvirtoje, tapti lektoriumi penktoje, tapti docentu šeštoje, tapti profesoriumi septintoje, tapti advokatu aštuntoje, įkurti verslą devintoje, o gyventi Andoroje. Bijau, kad asmens I.Vėgėlės mentalitetas daug artimesnis sovietiniam mentalitetui nei jis įsivaizduoja.

Tiksliai žinau tik, kad niekada negyvensiu Lietuvoje. Man būtų gėda būti Lietuvos advokatu, kadangi Lietuvos advokatūra yra žmogaus teisių suvaržymų simbolis ir socialinės priespaudos priemonė. Didžiuojuosi tuo, kad jai nepriklausau, kad mano žmogaus teisių gynimo veikla jai skamba kaip įžeidimas.

Kaip supratau, tas genetinis vyras sako, kad mūsų byla dėl pensijų bus pralaimėta, kadangi Lietuva neratifikavo kažkokio straipsnio iš Europos socialinės chartijos. Aš, štai, nesupratau kokio velnio man reikalinga ta Chartija, jeigu aš turiu rankose du precedentus. Jeigu šitą dalyką man kas nors paaiškintų, pradėčiau gerbti I.Vėgėlę kaip teisininką, kuris kažką supranta apie Europos teisę. Rimtai.

Europos žmogaus teisių teismo ir Jungtinių Tautų precedentų teisė – tai socialinės transformacijos mechanizmai. Žaidimas su šitais mechanizmais yra daug įdomesnis nei pinigai, nei kažkokio ten vyro Vilniuje malonė. Mano tikslas yra nustumti jurisprudenciją kiek įmanoma toliau horizonto link.