Apie senatvę – iš klasikų lūpų

Lietuvoje vis skundžiamasi, kad mažėja gyvenimo trukmė, tačiau atsigręžkime į klasiką ir suvoksime, kad nėra ko skųstis. Didieji klasikai, pasirodo, į senatvę žvelgė visai kitaip, nei mums dabar atrodo. Ir tai vyko ne taip jau seniai...

Williamo Shakespeare‘o tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“ (1591–1595) pagrindinės herojės motinai – 28-eri.

Aleksandro Puškino apysakoje „Pūga“ (1830) Marja Gavrilovna „buvo jau nejauna, ėjo dvidešimtieji jos gyvenimo metai“.

16-metis A. Puškinas savo užrašuose rašė: „Į kambarį įėjo 30-metis senis.“ Tas „senis“ – rašytojas Nikolajus Karamzinas.

Vadinamasis balzakiškas amžius, pavadintas prancūzų rašytojo Honoré de Balzaco vardu, tėra 30 metų.

Ivanas Susaninas 1613-aisiais žuvo būdamas 32-ejų, nors dailininkų vaizduojamas žilabarzdžiu senoliu.

Fiodoro Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866) nužudoma „senė“, kuriai buvo 42 metai.

Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“ (1873–1877) pagrindinė veikėja nusižudė būdama 28-erių, o „seniui“ jos vyrui buvo 48-eri.

Alexandre‘o Dumas romane „Trys muškietininkai“ (1844) aprašomam „senoliui kardinolui Rišeljė“ buvo 42 metai.  

Atmetus legendas, ilgiausiai, remiantis dokumentais, gyveno prancūzė Jeanne Calment – 122 metus ir 164 dienas. Būdama 12 ar 13 metų, ji buvo susitikusiu su pačiu Vincentu van Goghu. Ilgiausiai gyvenęs vyras – japonas Jiroemonas Kimura, sulaukęs 116 metų ir 54 dienų.

Kačių mylėtoja Jennifer Yane rašė: „Kieviename vyresniame žmoguje gyvena jaunesnis žmogus ir stebisi, kas nutiko.“