Ar esame savarankiški imigracijai pasakyti NE?

Iš Briuselio į Lietuvą atskriejo dvi žinios – pirmoji, kad Lietuva turi priimti 207 nelegalius migrantus iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, antroji, kad geriau Lietuva priimtų 710 nelegalių migrantų. Kur ta riba, kiek mes turėsim jų primti? Ar gali Lietuva atsisakyti migrantų? Ar mes turime galimybę spręsti migracijos klausimus savarankiškai?

Nelegalūs imigrantai nelaukiami

Nelegalių imigrantų skaičius nuolat auga. 2014 m. per Viduržemio jūrą perplaukė 170 tūkst., šiemet jau atplaukė per 51 tūkst. Vien vieną gegužės savaitgalį Italijos pareigūnai sulaiko per 6 tūkst. žmonių. Gal jau migrantų srautas senka? Nieko panašaus. Europos pasienio apsaugos agentūra „Frontex“ skaičiuoja, kad Libijoje persikėlimo laukia iki 1 mln. žmonių, Turkijoje per 1,7 mln., kuriems Europa atrodo kaip pažadėtas rojus.

Susidarė keista politinė situacija. Dauguma Europos žmonių nepageidauja nelegalų, lygiai taip pat prieš imigraciją pasisako ir dauguma politikų, tačiau imigracijos srautai tik didėja. Atrodytų, politikai turėtų paisyti rinkėjų valios, atrasti veiksmingas priemones stabdyti nelegalią migraciją, tačiau nepriimti nelegalių migrantų kažkodėl bijoma ir vengiama pasakyti: „gana“.

Esama ir nelegalių migrantų užtarėjų. Pasitelkiamas krikščioniškas argumentas, kad krikščionys turi prigrausti vargstančius. Tačiau tai nėra nuoseklu, nes jie asmeniškai neprisideda prie pabėgėlių gelbėjimo, bet vadovaudamiesi abstrakčia morale tą naštą bando užkrauti visuomenei. Gal Vyriausybė galėtų paskelbti kvietimą atsiliepti visiems, kas norėtų suteikti imigrantams nakvynę, darbą, maistą ir pagal atsiliepusių skaičių tiek į šalį priimti imigrantų?

Su nelegalia imigracija griežtai elgiasi kitos krikšioniškos valstybės, kurios jau seniai susiduria su panašiomis problemomis: JAV ar Australija. Australija tiesiog neleidžia migrantams išsilaipinti į krantą, o JAV, kaip beje ir Izraelis, apsitvėrė siena nuo iš kaimyninių šalių plūstančių nelegalų ir akylai jas kontroliuoja.

Lietuvai imigracija tiesiog pragaištinga

Ne vieną kartą lietuvių tautai ir kalbai grėsė išnykimas. Bandymus polonizuoti ar rusifikuoti mūsų kraštą visada lydėdavo kolonistai persikėlėliai. XXI amžius niekuo neišskirtinis. Esame maža, nykstanti tauta, kurią kamuoja didelė emigracija ir mažas gimstamumas. Gausus svetimos kultūros žmonių persiklimas kelia rimtą grėsmę mūsų tautos ir valstybės išlikimui.

Kas yra 3 mln. žmonių globaliame pasaulyje? Tai vidutinio Kinijos miesto populiacija. Būkim atviri, musulmonai migrantai iš Artimųjų Rytų ir šiaurės Afrikos neša agresyvią kultūrą. Kaip matome iš kitų Europos šalių, musulmonai imigrantai yra linkę ne ištirpti minioje ir asmiliuotis, kaip lietuviai Vakaruose, bet linkę kurti getus, atsiriboti nuo visuomenės ir net sudaryti alternatyvias bendruomenes su savo įstatymais bei papročiais. Net tokioje tolerantiškoje ir imigrantams palankioje šalyje kaip Švedija, imigrantai kuria savo rajonus, atmeta švedišką tvarką, teisėtvarką ir reguliariai kelia riaušes.

Ne paslaptis, kad tarp pabėgėlių musulmonų dažnai būna net fanatiškai religingų ir nekenčiančių krikščionių bei „klaidatikių“. Kartu su pabėgėliais į Europą atvyksta ir Islamo valstybės radikalai. Ar neiškalbinga yra tai, kad Sirijoje iki karo gyveno apie 12 proc. krikščionių, kai prieš šimtmetį jų dar buvo per 25 proc. Jordanijoje 1950 m. krikščionių buvo per 30 proc., dabar beliko 6 proc. Irake dar 1987 m. gyveno 1,4 mln. krikščionių, dabar nelikę ir 400 tūkst. Taigi ar tokios antikrikščioniškos nuostatos nebus skleidžiamos ir Europoje kartu su persikėlėliais? Turime matyti realybę, kad dalis persikėlėlių visai neketina integruotis ir nusiteikę priešiškai europietiškai civilizacijai.

Pabėgėliais turėtų rūpintis visas pasaulis

Pirmasis uždavinys, kurio turėtų griebtis ES Pietų valstybės ir ES apskritai – tai sukurti patikimas kliūtis nelegaliems migrantams plūsti į Europą.

Antras politinis aukščiausių valstybės vadovų uždavinys yra kelti klausimą viso pasaulio lygiu. Imigracijos šalininkai kalba apie europiečių pareigą rūpintis migrantais, rūpintis vargstančiomis Afrikos valstybėmis. Bet kodėl ši pareiga tik europiečiams? Kodėl pabėgėliais nesirūpina Kinija, Japonija ar Brazilija? Kodėl visi tie pabėgėliai plūsta į Europą? Ar europiečių gailestingumas ir atjauta tarp migrantų nėra suprantamas kaip silpnumas ir išglebimas? Oponentai kalba apie žmogaus teises, bet ar žmogaus teisė yra nelegali migracija?

Kodėl broliams musulmonams nepadeda kitos turtingos musulmonų šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Kataras ar Jungtiniai Arabų Emyratai? Saudo Arabijos pareigūnai leidžia vieną pareiškimą po kito apie tūkstančius deportuojamų pabėgėlių ir jiems visai nesvarbu, kad dauguma yra iš kaimyninio Jemeno, kurį bombarduoja saudiečių aviacija.

Karai Sirijoje, Irake, ar Libijoje nėra ir negali būti tik Europos rūpestis, juo labiau Lietuvos. Tai viso pasaulio lyderių klausimas, kuriam spręsti yra įkurtos specialios tarptautinės organizacijos. Europos šalių bandymas skirstyti pabėgėlius po visą ES yra nepriimtinas, panašus į prievartinę deportaciją, kuri greičiausiai baigsis niekuo ir tik kels įtampą tarp ES šalių. Iš pernai atplaukusių 170 tūkst. nelegalų, 100 tūkst. patraukė į Prancūziją ir Jungtinę Karalystę, tai erzina britus ir jie jau grasina palikti ES. Europai reikia vadovų, kurie gali ne tik stebėti, bet turi ryžto, idėjų ir valios spręsti šią problemą.