Po 2013 Naujų metų sutikimo – esu optimistas ir pasaulio pabaiga netikiu - koks nors žurnalistas praneš tautai: „dėl emigracijos iš Lietuvos 2012 metais galima iš žemėlapio ištrinti dar vieną miestą ir miestelį". Vėliau ekspertai patvirtins, kad migracijos balansas ir toliau yra neigiamas, kaip įprasta pastarąjį dešimtmetį, o Lietuva Europos Sąjungos suvestinėje lentelėje užima sau įprastinę paskutinę vietą.
Ar dar neatsibodo? Ar įmanoma pakeisti nusikalstamą politikų ir vykdomosios valdžios neveiklumą ir imtis realių žingsnių, kad ši padėtis būtų taisoma? Visą ketverių metų kadenciją Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė klusniai vykdė globalistų programą dalyvauti naujos kokybės pasaulio piliečių atsiradime (mums dar nė netapus nei normaliais Lietuvos, nei Europos piliečiais), todėl Lietuvoje siaučiančiai emigracijai neskyrė absoliučiai jokio dėmesio. Tokio neveikimo rezultatai iškalbingi: per šios Vyriausybės kadenciją Lietuvą paliko (paliks) apie 200 tūkstančių piliečių. Priminsiu, jog bendri emigracijos rodikliai nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų siekia 680 – 700 tūkstančių Lietuvos piliečių arba 18 procentų visų gyventojų! Jeigu visos vyriausybės būtų dirbusios taip „našiai“, kaip ši, jau būtume netekę daugiau nei milijono gyventojų. Nesuprantu, kodėl, tačiau Prezidentė buvo akivaizdi Vyriausybės neveiklumo šalininkė, nes savo metiniuose pranešimuose šią temą meistriškai apeidavo. Klausimas, ar jos patarėjai analizuodavo padėtį? Matyt, emigracijos tema ir šiame politiniame lygyje, ir Seime, ir Vyriausybėje buvo savotiškas tabu.
Vyriausybė ramino: sugrįš išvykę, nepergyvenkit... Aš manau, kad tikrąsias šios emigracijos pasekmes mes išvysime ne tada, kai ekonomika atsigaus ir galbūt kokie 10-20 procentų išvykusiųjų sugrįš, bet tada, kai Lietuvą ištiks koks nors naujas ekonominis, socialinis ar kultūrinis kolapsas. Tuomet pirmieji sparnus pakels tie, kurie bus sugrįžę, savo pavyzdžiu duodami pradžią naujai, dar didesnei masinės emigracijos bangai. Kuo remdamasis tai tvirtinu? Nagi tos pačios Airijos, kurią A. Kubilius laiko etalonu Lietuvai, pavyzdžiu. Iš pradžių privalau priminti: dėl emigracijos airiai prarado savo valstybinę kalbą ir greta jos valstybine kalba buvo paskelbta ir naudojama anglų. Dabar viešoje erdvėje retai išgirsi vietinę kalbą. Istorija moko: taip, kai kas iš airių grįžo į Tėvynę ir atsivežė pinigus (investicijas), bet užgyventą nekilnojamąjį turtą, o daugelis ir šeimas, paliko ten, kur prasigyveno. O prasidėjus ekonominei krizei, tokie asmenys be jokių skrupulų pirmieji nutraukė savo verslą, taip dar labiau apsunkindami savo „buvusios ar naujai atrastos“ Tėvynės ekonominę padėtį, tarsi patys būtų ne airiai, o eiliniai pasipinigautojai svetimoje šalyje. Vis dėlto optimizmo teikia Vokietijos pavyzdys. Jis moko, kad bendros verslo ir politikų pastangos krizės sąlygomis gali duoti net ir labai teigiamų rezultatų. Štai Vokietija, stambiausia ES ekonomika, šiandien turi tik 5,6 procento nedarbą (palyginkite: ES vidurkis - 10,3 procento, Ispanija - 24,5 procento, Graikija - 21,9 procento). Kur būtų buvusi Vokietijos ekonomika, jeigu jos darbdaviai būtų pasielgę kaip airiai arba lietuviai?
Labai pergyvenu, kad tokiu neveiklumu politikai, palikę emigraciją savieigai, savo rankomis įjungė valstybės susinaikinimo mechanizmą, nes sveikam išeiti iš emigracijos užsukto „užburto rato“ šansų lieka tikrai nedaug. Paskaitykite ne tik mūsų, bet ir išeivių spaudą. Greitai suvoksite: emigracija padalino šalį į dvi nesutaikomas stovyklas – tų, kurie piktinasi išvykusiais, ir tų, kurie šiam žingsniui pritaria. Kad ir kiek politikai ar ekonomistai kalbėtų apie migracijos naudą valstybei, iš tikrųjų ji yra laikina: emigrantai uždirbtus pinigus į Tėvynę siųs tol, kol šeimos nariai gyvens atskirai. Jau dabar šeimų susijungimas tapo masiniu reiškiniu ir, deja, tik į vieną pusę – iš Lietuvos. Skaitome ir apie tai, kad nieko neveikiančius politikus pastaruoju laiku gelbėję reemigrantai, su labai mažomis išimtimis, savo grįžimą į Lietuvą vadina klaida ir dabar jau išvyksta visam laikui.
Kalbėti apie tai, kad esame pasiekę emigracijos dugną – neverta. Emigracija gali tęstis iki paskutinio valstybės piliečio. Štai tada ir bus dugnas. Ribą peržengėme tuomet, kai viršijome natūralios migracijos lygį (3 procentus) ir prasidėjo prievartinės emigracijos periodas, besitęsiantis iki dabar. Valdžia nesugebėjo tinkamai sureaguoti į pagreitį įgavusį procesą. Manau, reikėjo suformuluoti aiškią ir politinę, ir ekonominę valstybės poziciją laisvo asmenų judėjimo ir naujai atsirandančių ekonominių galimybių sąlygomis. Gaila, bet šie klausimai nei vyriausybei, nei politikams nerūpėjo. O pasakyti visuomenei buvo galima daug (pavyzdžiui: išvykimas dirbti į kitas ES šalis yra gerai tuomet, kai ten išvyksta tik vienas šeimos narių ir laikinai. Kad pritardama ir palaikydama tokius žmonių siekius, valstybė imsis veiksmų, kad išvykusiems asmenims būtų suteiktas laikinai išvykusio asmens statusas (iki 5 metų), numatant tam tikras lengvatas (pvz., garantuojamas nemokamas privalomas sveikatos draudimas, vaikams siūlomi darželiai ir mokyklos, gal garantuojamas net buvusios darbo vietos išsaugojimas (?), sudaromos sąlygos investuoti uždirbtas lėšas Lietuvoje, kad vyriausybė garantuos bankams, jog laikinai išvykusiems būtų atidėtas kreditų, paimtų būstui įsigyti, grąžinimas, kad vyriausybė kategoriškai pasisako prieš išvykimą šeimomis ir ypač su vaikais, nes nuo pirmųjų atvykimo į svetimą šalį valandų prasideda integracijos į kitokią erdvę, nei Lietuva, procesas, prarandama tapatybė ir pan.). Tokia arba panaši politikų suformuluota pozicija ir griežtai kontroliuojamas procesas gal būtų įgavęs savotišką realų „lietuviškos svajonės“ pavadinimą. Tai būtų rimtas politinis ir ekonominis planas, leidęs Lietuvai ir jos žmonėms prisitaikyti prie esamų sąlygų ir išnaudoti globalizavimo teikiamas galimybes. Neabejotinai turtėtų ir žmonės, ir valstybė, nekiltų problemų su tapatybe, nebūtų taip aršiai eksploatuojamas antrosios pilietybės įgijimo klausimas ir, aišku, neturėtume tokių viską žudančių emigracijos srautų.
Taigi, eilinį kartą iškyla politinės valios klausimas. Ar ateinančiai valdžiai šis klausimas rūpi? Juk rinkimų debatuose jis buvo akcentuojamas nuolat. Kaip bus dabar: ar rinkimai įvyko, ir galime pamiršti visus duotus pažadus, ar sulauksime ir konkrečių veiksmų? Airijos parlamento lange jau daug metų dieną ir naktį dega Vilties žvakutė – ji rodo pasaulyje išblaškytiems airiams kelią namo ir patvirtina tą faktą, kad politikai pagaliau suprato visą airių tautos tragizmą, kurį nulėmė emigracija.
Autorius yra LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas, jo blogą galima paskaityti čia.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
