Ar Jus tai tenkina, premjere?

Iš kur jūs žinote detales apie garsiausią Lietuvoje pedofilijos bylą? Iš žiniasklaidos priemonių: kas žiūrėjo ar tebežiūri LNK ir „Lietuvos ryto“ televiziją, skaito „Lietuvos rytą“ ar jo internetinį dienraštį, taip pat portalą DELFI – palaiko Laimutę Stankūnaitę ir tiki, kad šioje istorijoje jokios pedofilijos nebuvo.

Tie, kas žiūrėjo TV3, skaitė „Kauno dieną“, Alfa.lt, Balsas.lt portalus – greičiausiai yra N. Venckienės pusėje ir įsitikinę, kad pedofilija buvo.

Įdomus dalykas: dvi žurnalistės (Asta Kuznecovaitė iš „Kauno dienos“ ir Rūta Janutienė iš TV3), kelerius metus buvusios vienos iš pagrindinių šios bylos metraštininkių, vienašališkai stojusios į Neringos Venckienės pusę ir savo reportažais ar tyrimais patraukusios nemažą dalį kitų piliečių, tik perėjusios dirbti į koncerną „Lietuvos rytas“, staiga neįtikėtinai apsivertė ir pradėjo šios tragedijos vandenis pilti jau ant priešingo malūno.

Gal ir būtų galima šių žurnalisčių „praregėjimą“ laikyti nuoširdžiu, jei tai nebūtų susiję su darbo (atlyginimo) santykiais ir jei „Lietuvos ryto“ bendrovei priklausančiose žiniasklaidos priemonėse nors vienas žurnalistas nors kartą apie šią bylą būtų pateikęs kitokią – N. Venckienei palankią - nuomonę.

Priešingai – „perbėgėlė“ A. Kuznecovaitė, prieš tai buvusi aršiausia L. Stankūnaitės kritikė, dabar tapo pagrindine Seimo narės N. Venckienės šmeižėja. Vos ne kasdien šios žurnalistės štampuojami (dažniausiai kartojant tą patį) šia tema straipsniai Lrytas.lt bei „Lietuvos ryto“ dienraščiuose, neva remiantis prokuratūros, policijos ar kitų spec. tarnybų duomenimis, jau seniai nieko bendro neturi nei su žurnalistika, nei su tiesa, o yra atvirai nuomonę formuojantys propagandiniai tekstai, kurių tikslas yra dar iki teismo nuteisti, paniekinti ar kuo labiau apdergti nurodytus asmenis. Nesvarbu, kad tuose tekstuose pateikiami vienas kitam prieštaraujantys faktai, viena kitą paneigiančios, su sveika nuovoka nieko bendro neturinčios jėgos struktūrų versijos. Svarbu yra nuolat vykdomas propagandinis juodinimo darbas – nuolatinis vieno iš demokratinės ir teisinės valstybės pagrindų – nekaltumo prezumpcijos niekinimas.

Tokiuose propagandiniuose „Lietuvos ryto“ straipsniuose (pakartoju – paremtuose spec. tarnybų operatyviniais duomenimis) vienąkart matome serijinį žudiką maniaką D. Kedį, kažkodėl priverčiantį savo vaiką suvaidinti nebūtas scenas, o vėliau planuojantį nužudyti ne tik susigalvotus asmenis iš nebūtos pedofilijos istorijos, bet taip pat ir buvusį Kauno apygardos teismo pirmininką Albertą Milinį ir net žiaurųjį agurkinių vadeivą Saulių Velečką (tikėtina, kad Lrytas.lt ateity šį sąrašą dar plės). Kitąkart, vėlgi remiantis spec. tarnybų duomenimis ir versijomis, šis maniakas iš lietuviško Rembo virsta bevaliu įrankiu rankose savo piktosios sesers, iki tol buvusios nepriekaištingos apygardos teisėjos, kuri ne tik, pasirodo, suplanuoja visas brolio įvykdytas žudynes, bet nurodo nužudyti net ir teisėjo A. Milinio sūnų (nors pats žudikas ir nerastas) vien todėl, kad ... gražuolis teisėjas Jonas Furmonavičius buvo abejingas į akį kritusiai aikštingajai teisėjai.

Tiek to – apie Lryto kuriamų istorijų atitikimą realybei žinome iš kitos jo žurnalistės Laimos Lavastės pasakų apie mažosios mergaitės imbierais ir blynais kvepiančią, meile ir jaukių namų šiluma persunktą laimę tarp kaukėtų sargybinių, kurią taip šiurkščiai neseniai išsklaidė nesusiderinusi jos mama – dukrelė labai kankinasi, kenčia, yra labai išvarginta, jai nuolat skauda galvą, pilvą. Todėl mums šiandien rūpi ne atskiros tragedijos detalės, bet aplink besisukantys jos politiniai aspektai.

Kiek visa ši paini drama susijusi su socialdemokratais (turiu omenyje, kad tiek paslaptingo asmens nusamdytas advokatas Gintaras Černiauskas, tiek jam pinigus už paslaptingas paslaugas mokantis Kauno rajono meras yra socialdemokratai)?

Kodėl koncernui „Lietuvos rytas“ taip svarbu, kad čia įsidarbinantys žmonės būtų iš anksto angažuoti ar degtų neapykanta kitai šios labai painios tragedijos pusei taip, kad laisvės kovų legendas, tokias kaip disidentė Nijolė Sadūnaitė, pradėtų vadinti "nenugalabytais stribais"?

Kodėl prokuratūra tokius jautrius operatyvinius duomenis, žalias versijas perleidžia tik vienam „Lietuvos ryto“ koncernui? Ar ne todėl, jog tai jau daug kartų išbandyta praktika – kad ir „Snoro“ banko bankroto atveju? O gal todėl, jog „Lietuvos ryto“ vienas svarbių savininkų ir vadovų – generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio žmonos dėdė (skandalingos operatyvinės versijos – geras biznis žiniasklaidos versle)? 

Kodėl prokuratūra nuolat viešina šios bylos operatyvinius duomenis, netgi versijas ˜– juk tai tik sunkina tyrimą, leidžia įtariamiesiems naikinti pėdsakus? O gal taip elgiamasi, nes nėra jokių rimtų įrodymų, jokių duomenų, tad siekiama nuteisti be teismo, per sukurtą viešąją nuomonę? Kuo toks teisėsaugos darbas skiriasi nuo 2009 metų, kai ji laiku nesureagavo į Drąsiaus Kedžio išplatintus filmuotus įrašus ir šimtus jo skundų, į pranešimus apie grasinimus, nuo tragiškai nesėkmingos jo paieškos, nuo nepavykusios Andriaus Ūso apsaugos? 

Kuo šis spec. tarnybų ir „Lietuvos ryto“ bendradarbiavimas skiriasi nuo 2006 metais „Lietuvos ryte“ paskelbto (beje, taip pat remiantis spec. tarnybų duomenimis) Vytauto Pociūno šmeižto, neva jis iškrito per langą dėl neatsargaus šlapinimosi?

Kuo šis bendradarbiavimas skiriasi nuo „Lietuvos ryto“ puolimų prieš buvusius Piliečių santalkos vadovus – Darių Kuolį, Joną Kronkaitį, reikalavusius ištirti galimai nusikalstamas spec. tarnybų veikas?

Nebent tuo, kad Garliavos tragedijoje jėgos struktūros savo patikimąja duomenų skleidėja pasirinko kitą žurnalistę – L. Lavastę, garsiąją Bažnyčios nuodėmių tyrėją, sovietmečiu gyvenusią kapitalistinėje Suomijoje, bet dirbusią specialiąja „Komjaunimo tiesos“ korespondente (kokie gi išrinktieji galėjo būti tokiais draugystės tiltais tarp socializmo ir kapitalizmo?).

Nebent tuo, kad šiandien koncernas „Lietuvos rytas“ yra pusiau valstybinis, nes didžiausią jo akcijų dalį – 34 proc. - perimtą iš banko „Snoro“, valdo valstybė. Kas konkrečiai valstybei atstovauja šio koncerno akcininkų susirinkime? Koks konkrečiai valstybės atstovas turi prisiimti atsakomybę už nuolatinius ir šiurkščiausius nekaltumo prezumpcijos pažeidinėjimus, už melą ir šmeižtą šio koncerno žiniasklaidos priemonėse?

Kodėl tą dezinformaciją kaip gryną pinigą priima ir daugina tautos atstovai Seime, pvz., Žmogaus teisių komiteto nariai, kurie nepaisydami savo simpatijų ar antipatijų privalėtų tuoj pat stabdyti jėgos tarnybas nuo esmingų Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimo – nekaltumo prezumpcijos nesilaikymo, aiškaus teisėsaugos kišimosi į politiką? Ar Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai teisininkai Remigijus Šimašius, Gintaras Steponavičius, Vitalijus Gailius supažindins savo kolegę iš Žmogaus teisių komiteto Dalią Kuodytę su žmogaus teisėms svarbiu LR Konstitucijos straipsniu: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“, dėl kurio nesilaikymo politiniame lygmenyje Lietuva jau ne kartą buvo bausta Žmogaus teisių teisme Strasbūre?

„Manau, kad „Lietuvos rytas“ pamanė, kad aš pamiršau, jog šiandien sueina lygiai mėnuo, kai mūsų šeimai nutiko ši nelaimė. Matyt, tokiu būdu priminė. Kaip aš vertinu tokius dalykus? Šlykščiai. Prisirenka pletkų ir remdamiesi pletkais pradeda rašyti straipsnius“, - taip sunkiai savo širdgėlą slėpė Kauno tarybos narys, politikas ir verslininkas Visvaldas Matijošaitis po Lryto paskleistų versijų, kad jis ir galėjo būti kaltas dėl žmonos žūties.

„Įdomu, kaip galima nutraukti gyvenimą pačiam surištomis rankomis ir kojomis ir užklijuota burna. Tai labai įdomu", – tokia tyrimui vadovaujančio prokuroro Rolando Imbraso reakcija į dar vieną Lryto (jau minėtos A. Kuznecovaitės) ir jėgos struktūrų (Vilniaus policijos vadovo Kęstučio Lančinsko) bendrą kūrinį „Po mįslingos baltarusio R. Voinickio žūties – šokiruojanti tiesa“. „Įvairiausiais gandais apaugusi R. Voinickio mirtis greičiausiai buvo itin kruopščiai parengta savižudybė, o jos priežastis – bandymas išvengti atsakomybės dėl pinigų, pavogtų iš Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos. R. Voinickis artimiesiems skundėsi, kad jam grasinta susidorojimu. Manoma, kad vyras taip mėtė pėdas – nenorėjo, kad būtų laikomas savižudžiu“, - štai tokia Lryto „tiesa“, tiksliau, šmeižtas prieš mirusįjį – vėlgi politiką, Lietuvos gudų visuomeninių organizacijų susivienijimo prezidentą, Tautinių mažumų tarybos pirmininko pavaduotoją, ryžtingai kritikavusį savo tautiečių režimą Baltarusijoje.   

Gana. Cinizmo pavyzdžių per akis, nors pastarieji trys paminėti – vien praėjusios savaitės šedevrai. Ir visi jie nukreipti prieš gana ryškius politinius veikėjus.

Visgi neminėčiau jų (panašių pavyzdžių privačioje žiniasklaidoje apstu), jei abiejuose galuose to cinizmo, kaip minėjau, nestovėtų valstybė: viename jos jėgos struktūros su neteisėtai paskleistomis, nes nekaltumo prezumpciją pažeidžiančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis, į politiką besikišančiomis versijomis, kitose – žiniasklaidos koncernas, kurio didžiausias akcininkas ir yra valstybė.

Pagal Konstituciją krašto reikalus tvarko Vyriausybė. O jai dabar vadovauja socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Todėl ir klausiu: kaip ilgai gyvensim taip, premjere? Ar Jūs visa tai vis dar vadinat teisine valstybe? Ar Jus tai tenkina? O jeigu ne – ką ruošiatės daryti?

Ir kas, pagaliau, konkrečiai už valstybę atstovauja tiems 34 nuošimčiams „Lietuvos rytas“ bendrovės?

Bernardinai.lt