Ar kalbėjimas apie Lietuvą, kaip esančią tarp Rytų ir Vakarų, yra kvailystė?

Laurynas Peluritis visuomeniniuose tinkluose dabinasi populiariu šiandienos Lietuvos kultūrininkų tarpe ženklu.

„Turbūt daug kas esate girdėję apie S. Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūros sintezės projektą“, - taip iš Seimo tribūnos kalbėjo Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Laurynas Peluritis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje 2024 m. kovo 11 d. Ir tęsė: „Šiandien kalbėjimas apie Lietuvą, kaip esančią tarp Rytų ir Vakarų, skamba, jei ne kaip propagandinė klišė, tai bent kaip abstrakti kvailystė. Tačiau kuomet S. Šalkauskis rašė apie Lietuvos buvimą ant dviejų pasaulių ribos, jis turėjo mintyje neseną tautinio atgimimo patirtį, atsispindėjusią ir jo paties gyvenime. Užtat geopolitinius iššūkius S. Šalkauskis matė kaip kultūrinius. Jo manymu, negalima būti savo valstybę turinčia tauta, be modernios ir visuotinai aktualios kultūros. Vien noras, konservuoti kaimo tradicijas, kaip pagrindinė lietuviškumo paradigma, jam buvo nesuprantamas. S. Šalkauskis norėjo matyti stiprią ir išsilavinusią lietuvių tautą, tačiau jos kelią į klestėjimą jis regėjo ne per užsidarymą nuo kaimynų ar kitų kultūrų, o per universaliai vertingų turinių perėmimą. Tą jis taip pat įgyvendino praktiškai: rašyti ir dėstyti S. Šalkauskiui teko dar tuomet, kai nebuvo atrasti ar sukurti svarbiausių filosofinių terminų vertimai į lietuvių kalbą. Rengdamas lietuviškas paskaitas, filosofas turėjo remtis tekstais vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbomis. Tad S. Šalkauskiui kultūrų sintezės idėja nebuvo vien filosofinė abstrakcija.“

Tai buvo pasakyta tuo metu, kai kova su rusų kultūra pasiekė dar neregėtas Lietuvoje aukštumas, o Lietuvos santykiai su Rytų kaimynėmis Baltarusija ir Rusija ir toli Rytuose esančia Kinija dar niekada nebuvo tokie blogi.

Bet kodėl „šiandien kalbėjimas apie Lietuvą, kaip esančią tarp Rytų ir Vakarų, skamba jei ne kaip propagandinė klišė, tai bent kaip abstrakti kvailystė“? Atrodo, kad Peluričiui atsakymas į šitą klausimą yra toks akivaizdus, kad net nevertas būti ištartas. Man irgi atsakymas yra akivaizdus ir aš atsakysiu. Reikalas tas, kad Lietuvos valstybė, kurioje gyveno ir kūrė Šalkauskis, buvo visiškai kitokia, nei ta Lietuvos valstybė, kurios Seime kalbėjo Peluritis. Pirmosios Lietuvos Respublikos režimas (tiek iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, tiek po jo), nežiūrint visų jo trūkumų, buvo į tarnavimą Lietuvos nacionaliniams interesams orientuotas režimas. Antrosios Lietuvos Respublikos režimas, nežiūrint jo į tautinio atgimimo formą aprengtos kilmės („dainuojanti revoliucija“), yra neoliberalios globalizacijos produktas, kurio antitautinė prigimtis su kiekvienais „nepriklausomybės“ metais vis labiau ryškėjo, kol tapo visiškai akivaizdi po 2014 m. valstybės perversmo Ukrainoje, o ypatingai – esant Ingridos Šimonytės vyriausybei, iš kurios rankų apdovanojimą priėmė Peluritis.

Dabartinio Lietuvos režimo antilietuviškumą liudija jau vien tas faktas, kad per visa „nepriklausomybės“ laikotarpį lietuvių tauta Lietuvos valstybėje mažėja ir nyksta. Lietuviai yra viena sparčiausiai pasaulyje nykstančių tautų tarp tų tautų, kurios turi savo valstybes. Lietuvių tauta augo pirmojoje Lietuvos Respublikoje. Lietuvių tauta augo, kai LTSR buvo inkorporuota į TSRS. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių. O po 35 neoliberalaus globalizmo (Lietuvoje jis dar vadinamas „landsbergizmu“) viešpatavimo metų Lietuvoje liko tik 2,8 mln. žmonių. Ir tai oficialūs režimo statistikos skaičiai. Daug kas tvirtina, kad padėtis yra dar liūdnesnė.

„Modernioji okupacija“, „etnocidas“, „aksominis genocidas“ – tokiomis sąvokomis jau 2012 m., kai Lietuvoje dar gyveno 3,2 mln. žmonių, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, Kovo 11-osios akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas (1939-2015) apibūdino lietuvių tautos atžvilgiu globalistų vykdomą politiką. Bet kita Kovo 11-osios akto signatarė ir didelė Vytauto Landsbergio gerbėja Nijolė Oželytė pasakė, kad „po 100 metų Lietuva išnyks“, ir tai, pasak jos, bus gerai.



Panašiai mąstančių dabartinio Lietuvos režimo veikėjų, aišku, yra daug daugiau. O ar galite įsivaizduoti kažką panašaus sakant nors vieną 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarą? Ir tai dar kartą parodo fundamentalų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos valstybės skirtumą. Oželytė, beje, buvo aktyvi „kultūrininkų“ protestų dalyvė. Toje pačioje barikadų pusėje yra ir Peluritis.

„Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga“, - į savo nacionalinius interesus orientuotoje Lietuvos valstybėje šie Šalkauskio žodžiai nebūtų nei „propagandinė klišė“, nei „abstrakti kvailystė“. Deja, mes gyvename ne tokioje Lietuvos valstybėje. Mes gyvename valstybėje, kurios režimui rūpi ne tai, kad lietuvių tautai būtų gera gyventi Lietuvoje. Mes gyvename valstybėje, kurios režimui rūpi įsiteikti savo šeimininkams Vakaruose ir kenkti Rytams. Todėl lietuvių tautai taip sunku gyvuoti Lietuvoje, jau nekalbant apie kažkokį klestėjimą. Todėl Lietuvos „sėkmės istorija“, apie kurią mums pasakoja režimo propaganda, yra ne lietuvių tautos, o Lietuvos antitautinio režimo, landsbergizmo sėkmės istorija.

„Ko mus šiandien gali išmokyti S. Šalkauskis?“, - baigdamas savo kalbą klausia Peluritis. „Mūzos giesmė ginklams ir gynėjams svarbi ir reikalinga, tačiau būtinas ir supratimas, ką ir kodėl mes norime ginti, nuo tos grėsmės, kuri ateina iš Rytų.“ Labai teisingai suformuluota problema. Lietuvos režimo propaganda teigia, kad mes giname „pasaulio tvarką, pagrįstą taisyklėmis“. Kalbama apie „laisvę“, „demokratiją“, „civilizaciją“ ir kitokias „vertybes“. Kalbama apie tai, kad priešakinė gynybos linija šiuo metu yra Ukrainoje, kuri kariauja ne tik už save, bet ir už Lietuvą, už visa civilizuotą ir demokratinį pasaulį. Todėl Lietuvoje šalia Lietuvos vėliavų kabo Ukrainos vėliavos. Todėl Lietuvos prezidentas bučiuoja Ukrainos vėliavą ir sako, kad bučiuoja Ukrainos karių kraują.

O iš tikrųjų Ukrainoje ir kitur nueinanti nuo istorijos scenos senoji vienpolė pasaulio tvarka, Vakarų hegemonija gina save nuo naujos gimstančios daugiapolės pasaulio tvarkos, nuo „Rytų“ ir „globaliųjų Pietų“. Šiame istorijos momente Lietuvos režimas, sekdamas Ukrainos režimo pavyzdžiu, leido paversti Lietuvos valstybę Vakarų globalistų kovos su Rytais įrankiu, o lietuvių tautą – įkaite šioje kovoje. Lietuvos režimas gina pasaulio tvarką, kurioje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta mažėja ir nyksta.

P. S.