Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tarytum absurdiškas klausimas. Nuo Platono ir Aristotelio laikų politika buvo suvokiama kaip miesto (polio), valstybės tvarkymo menas, kaip moralės filosofija grindžiamas piliečių sugyvenimo būdas arba, anot Žano Žako Ruso, kaip žmogaus sutartis su kitais visuomenės nariais dėl jo, kaip žmogaus teisių ir laisvių, ir visuomenės, kaip sociumo, teisių ir laisvių derinimo.
Į keistai iškeltą klausimą turėtų atsakyti politologai, kurių priedermė tirti piliečių tarpusavio sugyvenimo erdvę ir kaip to sugyvenimo instituciniai, procedūriniai, teisingumo ir moralės aspektai turi būti reguliuojami visuomenės. „Svarbiausioms politologijos temoms priskiriamos struktūrinės demokratijos problemos, valstybės valdymo formos ir institucijos, politinės partijos ir socialiniai judėjimai, tarptautiniai santykiai, ekonomikos reguliavimas, politinė filosofija, viešoji nuomonė, žiniasklaida ir rinkiminis elgesys. Svarbi politologijos tyrimų tema yra valstybės ir jos piliečių (pilietinės visuomenės) santykiai“, - apibrėžia Vikipedijos enciklopedija. Taigi, pamėginkime išnarstyti šią painią temų pynę, turėdami galvoje keiksmažodinės leksikos semantiką.
Kalbos mokslas keiksmažodį apibrėžia kaip žodį ar žodžių junginį, kuris suprantamas kaip įžeidimas, grubumas, vulgarumas. Sodriausi keiksmai dažniausiai „stiprumo“ ima iš lyties zonos, lytinių santykių ir nešvankybės, siekiant įžeisti ar pažeminti žmogų.
Pakaktų atsakyti į klausimą, ko mūsų viešojoje ir neviešojoje politikoje yra daugiau – moralės ar nešvankybės ir žodžių junginys „lietuviška politika“ nusispalvintų atitinkamais atspalviais ir stotųsi į jam skirtą prasmių lauką.
Pasiuntimas. Pamėginkime surasti Lietuvoje žmogų, kurio valdžia ar socialinės Lietuvos institucijos nebuvo pasiuntusios toli toli. Piliečio sugyvenimo sutartis su institucijomis yra labiau nei groteskiška. Mandagumas, pagarba žmogui iš institucijų pusės dažniausiai yra tik apsimetimas, imitacija ir kamufliažas. Tiesa, turime vieną instituciją – ugniagesius gelbėtojus, kurie iš tikro yra užsitarnavę aukščiausią visuomenės pasitikėjimą. Labai iškalbingas faktas: ne bažnyčia, ne Kultūros ar Švietimo ministerija, ne medicinos sistema, ne teismai, vykdantys selektyvų teisingumą, ne policija, o paprasti Lietuvos žmogeliai, dažniausiai mažai ir mokslų ragavę, pasirodo yra visa galva aukščiau už tuos, kurie dedasi politikais. Šiuo aspektu „lietuviška politika“ tikrai turi keiksmažodžio prieskonį.
Nešvankybė turi du kraštutinumus. Arba ji yra slepiama, arba viešai eksponuojama. Mūsų politiniame peizaže esama ir vieno ir kito. Vieną atgrasiausių tokio amoralaus elgesio atvejų mums per rinkimų kampaniją pademonstravo TS-KD partija, susukusi reklaminį klipą su besikeikiančia mergaite lovoje. Iki šiol visuomenės nebuvo atsiprašyta, kaip ir už patyčias iš „Tie-SOS akcijų. Gal nesistebėtume ir nesipiktintumėme, jei tokį siužetėlį ir veiksmų planą butų sukūrę, tarkim, A. Paleckio frontininkų viešieji ryšininkai, bet šiuo atveju atsakomybę už parodytą nešvankybę turi prisiimti moralieji Krikščionys demokratai. Tas dvi raides “KD“ laikas nukabinti nuo jungtinės partijos abriviatyvos. Suvirškinti. Tokios partijos Lietuvoje nebėra.
Tai ir įdomu, kas Lietuvoje galėtų gelbėti žodį „politika“, kad nesklistų nuo jo nemalonus kvapelis? Gal žiniasklaida, save dar kartais pavadinanti sarginiu šunimi, tačiau mūsų žiniasklaida iš tikro dažniau atrodo arba kaip būdoje užsnūdęs, arba kaip valdžią saugantis, valdiškus žaidimus žaidžiantis ir ant visuomenės lojantis gerai atšertas blizgantis dobermanas.
Tad ir netelpa galvoje, kodėl ta lietuviška „nešvankybė“ taip gundo ir traukia tokius, kurie neturi moralinių galių jai atsispirti.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]