Buvau tiesiog priblokštas praeitą ketvirtadienį, š. m. liepos 11 d., išgirdęs per Lietuvos radiją (LRT) iš eterio besiliejančią tikrų tikriausią antivalstybinę propagandą.
Laida buvo lenkų kalba. Iš pradžių pamaniau, kad tai kažkokia Lenkijos stotis, bet netrukus įsitikinau, kad transliuoja LRT radijo programa „Klasika“ (laida lenkų kalba, 15.30–16.00). Buvo transliuojama tokios Irenos Lukaševič „paskaita“, įrašyta lenkiškame renginyje. „Paskaitos“ tema buvo „Stalininės polonizacijos Vilnijoje mitas“ (!). Demagogiškai, ciniškai ir šmeižikiškai buvo neigiama stalininė polonizacija Rytų Lietuvoje, vykusi 1950-1953 m. Ši J. Stalino vykdyta lenkinimo politika yra pasaulyje plačiai žinomas faktas, aprašytas daugelio istorikų darbuose.
1950 m. SSRS tironas nusprendė, kad reikia dar kartą nubausti okupuotą Lietuvą už partizaninį karą. Šis apsisprendimas subrendo ne be komunistinės Lenkijos kolegų pagalbos. SSRS diktatoriui buvo parodyta kaip ant delno: žiūrėkite, Vilnijos lenkai lojalūs sovietiniam režimui – Armija Krajova (AK) oficialiai paleista dar 1945 m. ir po kelerių metų iš esmės baigė savo veiklą. O ką daro lietuviai? Argi galima leisti, kad „fašistai“ įsigalėtų dar ir Rytų Lietuvoje? J. Stalino veiksmai buvo greiti ir ryžtingi: per kelerius metus jo parankiniai Cukerzis, Purvinis ir Višnevskaja lenkiškomis pavertė 367 lietuviškas mokyklas. Šio sunkiai suvokiamo barbariškumo pasekmes jaučiame dar ir šiandien.
Tai kokį „mitą“ neigė I. Lukaševič? Jos teigimu, lietuviškas mokyklas Rytų Lietuvoje po karo atidarė komunistinė lietuvių valdžia. Tai ciniškas melas. Daugelį lietuviškų mokyklų 1939 m. spalį atgautoje Vilniaus krašto dalyje (srityje) atidarė Nepriklausoma Lietuva. Atidarė buvusių Lenkijos okupuotų žemių persekiotiems ir terorizuotiems lietuviams, kurie ten sudarė absoliučią daugumą, – 1939-1940 m. išduodant Lietuvos Respublikos pasus ir 1942 m. gyventojų surašymo duomenimis, atgautose žemėse lietuvių tautybę deklaravo per 70% vietos gyventojų. Kitas šios „istorikės“ melas - kad lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis „pasipiktinusių mokinių tėvų prašymu“. Neva mokinių tėvai važiavę pas J. Staliną ir maldavę jo „sutvarkyti“ įsisiautėjusius lietuvių komunistus. Ko verti tokie teiginiai, manau, neverta net komentuoti.
I. Lukaševič paskaita, kaip ir visada panašiose auditorijose, buvo skaitoma ironiška tonacija, prelegentei kartkartėmis paniekinamai purkštaujant. Nepagarbiai buvo atsiliepiama apie Lietuvos mokslininkus, rašiusius stalininės polonizacijos klausimu, pirmiausia apie pasaulinio garso lingvistą akademiką Zigmą Zinkevičių.
LRT radijo programa „Klasika“, ypač jos laidos lenkų kalba, jau seniai kelia susirūpinimą. Laidose lenkų kalba glorifikuojamas tarpukario (Lenkijos okupuoto) Vilniaus gyvenimas, pasisako įvairūs abejotino geranoriškumo mūsų šaliai (taip pat susiję su AK) veikėjai iš Lenkijos. Kelia nuostabą, kad LRT radijo programos „Klasika“ ne viena diktorė kalba su stipriu nelietuvišku akcentu, tegul ir gramatiškai taisyklingai. Į tai seniai turėjo atkreipti dėmesį Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija.
Manau, kad po šio beprecedenčio antivalstybinio išpuolio (š. m. liepos 11 d. 15.30–16.00 laidos lenkų kalba) turi būti padaryti ryžtingi pertvarkymai LRT radijo programos „Klasika“ lenkiškų laidų redakcijoje, o gal ir pakeisti LRT radijo kai kurie atsakingi asmenys.
Autorius yra istorikas ir leidėjas