Ar Lietuvos teismai nutrauks šiluminę baudžiavą?

Lietuvoje sistemingai pažeidinėjamos vartotojų teisės - tai daro ne tik šilumos tiekėjai, bet ir Lietuvos teismai, taikydami prieštaringą teismų praktiką. Vilnietis, atjungęs savo butą nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir įsirengęs alternatyvią, privalės sumokėti „Vilniaus energijai“ beveik 5 tūkstančius litų už šildymą. Mat taip nusprendė teismas, savo sprendimą išimtinai pagrindęs vartotojų teises pažeidžiančiomis ir šilumininkų interesus ginančiomis Šilumos vartojimo taisyklėmis. Tačiau daugybei ant energetinio skurdo ribos gyvenančių žmonių pagaliau nušvito viltis: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) nusprendė ištirti minėtų taisyklių teisėtumą. Jei teismas jas pripažins – o tai tikėtina – neteisėtomis, bus apgintos milijonų šilumos vartotojų teisės, jie galės atsijungti nuo centralizuoto šildymo, o šilumininkams bus užkirstas kelias turtėti be pagrindo.

Nors minėtas vilnietis teismo sprendimu privalės sumokėti „Vilniaus energijai“ tūkstančius litų už šildymą, kurio faktiškai negavo, visiškai priešingą sprendimą analogiškoje byloje priėmė Šiaulių apygardos teismas: jis atmetė šilumos tiekėjo pretenzijas, nustatęs, kad šiluma nebuvo vartojama. Tokia prieštaringa teismų praktika akivaizdžiai rodo, kad mūsų valstybė turi rimtų problemų vartotojų apsaugos srityje.

Tiek Vilniaus apygardos, tiek ir Šiaulių apygardos teismų bylose yra duomenų, kad į teismą šilumininkų paduoti žmonės atjungė savo butus nuo centralizuoto šildymo ir jų tiekiamos energijos nevartojo. Tačiau šilumos tiekėjai, pažeisdami vartotojų teises, ir toliau skaičiavo mokestį už šildymą, nes butų atjungimą vertino kaip neteisėtą, savavališką ir tariamai atliktą ne pagal teisės aktais nustatytą tvarką. Tiksliau – nesilaikant Šilumos vartojimo taisyklių, kurios neteisėtai reglamentuoja šildymo būdo keitimą. Tai patvirtina LVAT 2012 metų kovo 16 dienos nutartis administracinėje byloje Nr. I756-8/2012, kurioje konstatuota, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nereguliuoja statybos, keičiant šildymo būdą, teisinių santykių, o tiesiogiai nukreipia į juos reguliuojantį specialųjį Statybos įstatymą. Tuo labiau, kad Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, nurodanti atvejus, kuriais šis įstatymas netaikomas, nenumato jokių išimčių, jog su energetikos objektų (statinių) statybos darbais susiję teisiniai santykiai nepakliūtų į šio įstatymo taikymo sritį. Taigi, šildymo būdo keitimo teisinius santykius reguliuoja ne Šilumos ūkio, bet Statybos įstatymas. Todėl Trakų rajono apylinkės teismas neseniai kreipėsi į LVAT, prašydamas nustatyti, ar minėtos Šilumos vartojimo taisyklės neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 2 daliai, pagal kurią šildymo būdas keičiamas tik pagal Statybos įstatymą.

Tiek Vilniaus apygardos, tiek ir Šiaulių apygardos teismų bylose akivaizdu, kad gyventojai pakeitė šildymo būdą teisėtai, laikydamiesi visų Statybos įstatymo reikalavimų ir nepažeisdami namo bendraturčių teisių, tačiau šilumininkai reikalavo apmokėti už šildymą, kurio šie žmonės faktiškai negavo, nes bute nebuvo radiatorių.

Analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT) civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005 yra išaiškinęs, kad valdžios institucijų apribojimai nepaneigia vartotojų teisės nutraukti šilumos vartojimo santykius (sutartį), nes šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, taigi - ne pareiga, o teisė. Šalis gali įgyvendinti savo valią atsisakyti paslaugos, bet tai turi būti atlikta teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų vartotojų (o ne šilumos tiekėjų) teisių. Šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali buti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučio inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas yra statybos darbų vykdymas ir turi būti atliekamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka, pagal kurią šiems darbams nebuvo reikalingas joks projektas ar leidimas, ir neprivaloma – kaip patvirtino Statybos inspekcija - atliktus pakeitimus nustatyta tvarka priimti naudoti. Be to, LAT nurodė, kad byloje turi būti taikomos ir Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatos. Per laikotarpį, už kurį prašyta priteisti mokestį, buvęs abonentas (paslaugos vartotojas) šilumos energijos nenaudojo, nes šildėsi alternatyviu vietinio šildymo būdu elektra. Vartotojas turi pareigą apmokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Kadangi vartojimas buvo nutrauktas, tai iš buvusio abonento negali būti išieškotas mokestis už nesuvartotą šilumos energiją. Tai prieštarautų Vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra bei šiame įstatyme įtvirtintai įstatymo leidėjo valiai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar paslaugą.

Kai jau minėta, analogiškai nusprendė ir Šiaulių apygardos teismas, civilinėje byloje Nr. 2A-16-124/2012 atmetęs šilumos tiekėjo reikalavimus apmokėti už vartotojams faktiškai nepatiektą šilumos energiją. Jau įsiteisėjusiame sprendime nurodyta, kad vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei tai atliekant nebuvo laikytasi teisės aktais nustatytų reikalavimų, tai atsijungimas bei sutarties dėl tiekimo ir vartojimo nutraukimas yra neteisėtas. Tačiau išaiškino, kad tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, bet negali reikalauti toliau mokėti už paslaugą arba prekę, kurios nesuteikė ar nepatiekė. Taip pat išaiškino ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 metų kovo 7 dienos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005. LAT biuletenio ,,Teismų praktika“ Nr. 30 paskelbta Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, turi vadovautis būtent šioje nutartyje išdėstytais išaiškinimais.

Be to, LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 metų gruodžio 14 dienos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-519/2010, konstatavo, kad turi būti įrodytas nuostolių, patirtų dėl neteisėto atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos, dydis. Šilumos tiekėjas prašė priteisti skolą už šilumos energiją, kuri susidarė už laikotarpį, kai atsakovas jos nevartojo. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos ir apie tai buvo žinoma šilumos tiekėjui. Kadangi jis nenurodė jokių aplinkybių, jog skola susidarė dėl žalos, patirtos atjungus butą nuo bendros daugiabučio šildymo sistemos, o prašė priteisti tik įsiskolinimą (kaip iš vartotojo), tai remiantis LAT suformuota praktika ieškinys negalėjo būti patenkintas tuo pagrindu, kuriuo buvo pareikštas - ieškovas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, bet negali reikalauti toliau mokėti už šilumos energiją, kuri nebuvo vartojama. Be to, į  teismą šilumininkų paduotas žmogus savo butą nuo centralizuoto šildymo atjungė teisėtai, teisės aktų nepažeidė, žalos bendraturčiams nepadarė ir už šildymą nebuvo skolingas. LAT pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagristai atmetė reikalavimą mokėti už nepatiektą šilumos energiją.

Tad daug vilčių šilumos tiekėjų engiamiems žmonėms suteikė 2012 metų birželio 26 dienos LVAT nutartis, kuria patenkintas prašymas įvertinti ūkio ir energetikos ministrų patvirtintomis taisyklėmis nustatyto atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo teisinio reglamentavimo atitikimą Statybos ir Šilumos ūkio įstatymams bei vyriausybės nutarimui „Dėl LR statybos įstatymo įgyvendinimo“. Iki šiol šis atitikimas aukštesnės galios teisės aktams nebuvo įvertintas, nes LVAT atsisakydavo priimti prašymus dėl jų nepakankamos teisinės argumentacijos.

Lietuvoje daugybė žmonių pakeitė ar siekia pakeisti savo butų šildymo būdą ir atsisakyti per brangaus centralizuoto šildymo, tačiau šilumininkų užsakymu sukurptos Šilumos vartojimo taisyklės užkerta bet kokią realią galimybę pasirinkti kitą, ekonomiškesnį šildymą. Kai straipsnio pradžioje minėti daugiabučių gyventojai pabandė tai padaryti, šilumos tiekėjai kreipiasi į teismus, nepagristai reikalaudami priteisti įsiskolinimą už šildymą, kurio jie faktiškai negavo, o teismuose tvirtino, jog tiek pagal šiuo metu, tiek pagal anksčiau galiojusį minėtomis taisyklėmis patvirtintą teisinį reglamentavimą šie žmonės privalėjo pateikti prašymą savivaldybei, gauti projektavimo sąlygas ir šilumos tiekėjo sutikimą atsijungimui nuo centralizuoto šilumos tiekimo...

Atsikirsdami į šias nepagrįstas pretenzijas vartotojai tvirtina, kad Statybos įstatymas ir jį lydintys teisės aktai nenumatė jokių papildomų suderinimų ar leidimų buto šildymo sistemos keitimui ir jį priskyrė paprastajam remontui. Todėl ir buvo prašoma kreiptis į LVAT dėl ūkio ir energetikos ministrų taisyklių, kurios numato atsijungimui būtinus suderinimus ir leidimus, prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Šiaulių apygardos administraciniam ir Trakų rajono apylinkės teismams patenkinus tokius prašymus, 2012 metų birželio 26 dienos neskundžiama nutartimi LVAT padėjo galutinį tašką dėl minėtų taisyklių įvertinimo - jis tirs tiek iki 2010 metų lapkričio 12 dienos, tiek šiuo metu galiojančių taisyklių atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Kol bus nagrinėjama ši norminė byla, visi šildymo būdą pakeitę vartotojai gali prašyti teismų stabdyti jiems šilumininkų keliamas bylas dėl tariamų skolų už centralizuotą šildymą, kuriuo jie faktiškai nesinaudoja.