Ar norite užauginti eksperimentinių triušių kartą?

Apie šiame laiške aptariamą projektą, kuriuo numatyta Lietuvos darželinukams ugdyti netradicinį lyties supratimą, galima paskaityti ČIA. Ekspertai.eu.

Vakar (liepos 31 dieną) parlamente įvyko Seimo narės Astos Baukutės surengta diskusija „Ar mūsų vaikai taps lyčių lygybės „bandomaisiais triušiais?“, po kurios kilo ne tik pavadinime įvardintasis, bet ir daugiau klausimų. Kaip aiškino Šiaurės ministrų tarybos, finansuojančios daug nerimo sukėlusią lyčių lygių galimybių švietimo programą, Lietuvos biuro patarėja Vida Gintautaitė, šios iniciatyvos tikslas – pakeisti Lietuvoje nusistovėjusias tradicijas ir požiūrį. Anot jos, mūsų šaliai būtina programa, kuri ugdytų vaikų požiūrį į lyčių lygybę. Esą mergaitės žaidžia tik su mergaitiškais žaislais, berniukai - tik su berniukiškais, o viešojoje erdvėje įsitvirtinę stereotipiniai moters ir vyro vaizdiniai.

Tačiau nėra atlikti jokie tyrimai, kurie patvirtintų tokios problemos egzistavimą ir jai spręsti skirtos programos būtinybę. Ar išties toks poreikis egzistuoja, jei diskusijoje dalyvavę tėvai, Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovai ir psichoterapeutai jo neįžvelgia, o atvirkščiai – nuogąstauja dėl žalingų pasekmių  vaiko raidai? Kaip nuraminti turintis pavyzdys minėta Danija, kurioje nuo 2007-ųjų vykdoma panaši programa ir jau matomi aiškūs rezultatai – pagerėja santykiai šeimose, sumažėja smurto. Bet ar tai gali įtikinti – juk programoje dalyvavę vaikai dabar yra tik maždaug 9 metų amžiaus, ir niekas nežino, kokios pasekmės išryškės ateityje...

V. Gintautaitė prasitarė, kad panaši programa jau vykdoma ir Vilniaus darželyje „Nendrė“. Kas ten vyksta, koks programos turinys ir kokie rezultatai? Atsakyti negalėjo niekas. Nei Moterų informacijos centro vadovė, nei Šiaurės ministrų taryba, nei minėto darželio atstovė neatvyko, o Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotoja pareiškė, kad jiems nėra privalu žinoti, tikrinti ir kontroliuoti...

Tad ar mes, tėvai, galime ramiai eiti į darbus palikę savo vaikus ugdymo įstaigose, jei ši ministerija, kuria turėtume pasitikėti, net negali garantuoti, kad su jais nebus atliekamas eksperimentas, apie kurį nieko nežinome? Kodėl taip slepiama ši programa, o jos juodraštinis vertimas, anot organizatorių, yra Lietuvos visuomenei toks nepriimtinas? Juk net ir google vertėjas neišverstų taip, kad gėrį supainiotum su blogiu.

Kokią „pilotinę“ programą norima pritaikyti Lietuvai? Kodėl mūsų šalyje užsimota vykdyti bandymus, kurie yra ne nekaltas žaidimas, bet intervencija į žmogaus sąmonę, o jos pasekmės suaugusiam žmogui dar neištirtos? Kodėl kažkas turi teisę nuspręsti įsisavinti svetimos valstybės pinigus mūsų vaikų vystymosi sąskaita, net neatsiklausęs, ar tėvai su tuo sutinka? O kas atsakys, jei ateityje paaiškės, kad ši programa išties žalinga – Šiaurės ministrų taryba, Moterų informacijos centras ar Švietimo ir mokslo ministerija? Kas atsakys, jei – kaip perspėja specialistai -  maždaug po dešimties metų turėsime suluošintas asmenybes?

Jau dabar vykdomos programos, dėl kurių tikslų kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, multikultūrinė programa „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra”, kuriai prašoma 827 969 litų, remiasi J. Reingardės, N. Vasiliauskaitės ir R. Erentaitės tyrimu „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose“. Šis tyrimas parengtas pabėgėlių integracijos programos rėmuose, tačiau rekomendacijose kaip svarbiausia problema išskiriama tai, kad mokyklose per mažai kalbama apie homoseksualumą. Socialinės veiklos asociacija "Šviesos kampelis" nuo 2011 metų tris kartus kreipėsi raštu į ministrą Gintarą Steponavičių, nes projektas, jos vertinimu, prieštarauja šeimoje ugdomoms vertybėms ir moralės normoms. Be to, juk akivaizdu, kad mokyklose vykdomos ugdymo programos pirmiausia turi būti suderintos su mokinių tėvais. Tačiau Gintaras Steponavičius jokio atsakymo neatsiuntė. Regis, ši problema jo nedomina.

Jei pasižvalgytume dar plačiau, Lietuvoje gausu įvairiausių programų, kurios apipintos nekaltomis frazėmis, bet niekas nežino, koks turinys už jų slypi. Švietimo ministras atsakyti negali ar nenori. Dar daugiau - kaip A. Baukutės surengtoje diskusijoje patvirtino ministerijos atstovė, ši institucija visiškai nesidomi ir netikrina, kaip jos vykdomos ikimokyklinėse įstaigose. Taigi - jokios kontrolės nėra. Aš, kaip mama, nesuprantu, kam reikalingos ir naudingos tokios programos, kaip “Gender Loops”,  “Kaip vieną dieną Fredas tapo Frida” ar kitos, kuriomis siekiama ištrinti lyčių ribas.

Kai viskas taip slepiama, o ministras sau leidžia tylėti, atsakymą bent aš susiradau Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko straipsnyje „Atsargiai – GENDER, arba trumpa Europos vėžio istorija“. Tas atsakymas skamba taip: „GENDER yra radikalaus feminizmo ideologija. Ši feminizmo šaka siekia visiškai panaikinti šeimą, nes „biologinės šeimos galas – kaip sakoma vienoje GENDER studijų programoje – reikš ir lytinės priespaudos pabaigą. Reikia siekti, kad nesantuokinis, homoseksualus, lesbiškas gyvenimo būdas būtų įtvirtintas teisiškai, o ne vien toleruojamas. Feministinė lygybė reiškia ne vien lygybę prieš įstatymą, bet tai, kad moterys nebus priverstos išnešioti vaikų. Biologinės šeimos sunaikinimas leis išaugti naujoms moterims ir vyrams, kurie skirsis nuo visų dabar egzistuojančių žmonių“.

Bandydami „prastūminėti“ mažumų teises, kurios pamažu tampa vis svarbesnės už daugumos teises, diegdami lyties supainiojimo programas mažamečiams, vis spartesniu žingsniu einame prie ribos, kai patologija bus paskelbta norma, o visos normos – patologija. Lietuvoje turime puikius pedagogus, kuriems tikrai nereikia „naujoviškų“ programų, kad padėtų deramai išugdyti mūsų vaikus - jų požiūrį į mergaitę ir berniuką, nuo kurio ateityje priklausys santykiai tarp moters ir vyro. O gal lėšas, numatytas tokiems neaiškiems eksperimentams, geriau skirti pedagogų algoms ir ikimokyklinių įstaigų sąlygų gerinimui?