Ar profesinės sąjungos mato savo Achilo kulną?

Kai Lietuva dar tik bandė atkurti savo nepriklausomybę, Vakarų Europos profsąjungos, pasikvietusios pas save, mokė mus, tuomet jaunus ir pradedančius profsąjungos narius: „Valstybėje demokratijos turėsite tiek, kiek procentų visuomenėje bus profsąjungų narių.“ Mums tuomet sunku buvo sieti profsąjungas su demokratija.

Po beveik 30 metų, matydamas mūsų demokratijos būklę, imi ilgėtis tokios demokratijos, kurioje visuomenė supranta savo atsakomybę ir įtaką valstybės gyvenimui, kuri aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje ir, svarbiausia, dėl savo siekiamų interesų yra suinteresuota valdžios kontrole. Šiandieną esame priversti stebėti, kaip mūsų demokratija „seklėja“ ir traukiasi, it O. de Balzako aprašyta Šagrenės oda. Ir tai verčia prisiminti prieš beveik trečdalį amžiaus išgirstus žodžius: „Demokratijos turėsite tiek, kiek visuomenėje bus profsąjungų narių...“

Liberalai savo misiją įvykdė su kaupu: valstybė „išbuožinta“, visuomenė individualizavosi ir yra pakrikusi, todėl žmonių aktyvumas kolektyviniams veiksmams yra neutralizuotas, o jeigu renkamasi, tai tik po tris ar keturis – kaip tik buteliui išmaukti. Tuo tarpu „drąsesnė“ visuomenės dalis aršiai politikuoja ne gatvių mitinguose, bet virtuvėse, o realistai kraunasi lagaminus ir emigruoja. Emigruoja taip, tarsi jų čia niekuomet nebuvo: pasiima ir vaikus, ir tėvus, ir senelius. Gyvename kažkokioje paradoksalioje valstybėje, kurios visuomenėje pirmą kartą šiemet politinių partijų narių yra daugiau nei profsąjungų narių! Suvokus tai, netenka stebėtis, kodėl gyvename Kreivų veidrodžių karalystėje: tokio dalyko neturi nė viena demokratinė šalis!

Politikai dirba be tautos kontrolės, bet už tai atidžiai yra prižiūrimi verslo struktūrų. Ir be akinių matyti, kad verslas mūsų politikams yra prioritetas, kur kas svarbesnis nei juos išrinkę rinkėjai. Ketvirtį amžiaus stebime procesą, kai verslas rūpinasi, kaip padidinti pinigų kiekį savo asmeninėse sąskaitose. Ir tai reiškia tik viena – turimų pinigų jiems niekada nepakaks. Teks atkakliai įrodinėti, kad darbuotojų atlyginimai nepagrįstai maži ir balansuojama ties išnaudojimo riba. Jeigu tai nebus daroma, darbuotojai turės tenkintis tuo, ką turi dabar, arba krautis lagaminus. O politikai taip pat jau įpratino: visos valstybės problemos sprendžiamos dar neišvykusių ir dirbančių, bet daugiausia neasocijuotų žmonių sąskaita. Niekada negalėjau patikėti, kad save kairiaisiais vadinantys politikai darbo santykių srityje taps ištikimais konservatorių vykdytos politikos tęsėjais. Darbo kodekso liberalizavimo idėja – konservatorių vykdytos naktinės politikos produktas, kai socialinis dialogas buvo pamintas ir sprendimai priimami ignoruojant socialinius partnerius. Kas dabar gali paneigti, kad naujai rengiamas Darbo kodeksas tiks daugiau ne Lietuvos, o bus pritaikytas trečiųjų šalių piliečiams, su kuriais darbdaviai galės elgtis kaip nori? Beje, su Lietuvos piliečiais, kurių darbo rinkoje po truputį mažės, galima bus elgtis lygiai taip pat. Civilizacijos laimėjimus išmainysime į Afrikos savanose galiojančią teisę, kurioje dominuoja principas: teisus tas, kas stipresnis ir turi didesnes iltis bei aštresnius nagus? O politikai ir toliau mums pučia miglą tvirtindami, kad Lietuva žengia Skandinavijos šalių link.

Darbo kodekso rengimas šį kartą patikėtas mokslininkams. O jie – teoretikai, ne praktikai. Jeigu pirma kodekso nuostata bus „įmūryta“ kreivai, šleivas išeis ir visas kodeksas. Reikia žinoti pirmapradę ir principinę europietiško socialinio dialogo nuostatą: Europos šalyse, kuriose Darbo kodekso nėra arba jis minimaliai reguliuoja darbo santykius, veikia stiprios profsąjungos, o visi rūpimi klausimai aptariami kolektyvinėse sutartyse (bendri dalykai – nacionaliniu ar gamybos lygiu, smulkesni, artimesni dirbančiam žmogui – įmonių lygiu). Na, o ten, kur profsąjungos silpnesnės arba yra tik jų užuomazgos, darbo kodeksai paprastai yra išsamesni savo turiniu ir didesni apimtimi. Kuriai šalių grupei priklauso Lietuva, manau, aiškinti nereikia. Dabartinis Darbo kodeksas savo forma ir turiniu atitinka būtent europinį principą. Norėtųsi, kad tai suprastų ne tik mokslininkai, rengsiantys Darbo kodeksą, bet ir darbdaviai, susivokdami, kad jiems socialinė taika čia, Lietuvoje, turėtų būti tokia pat svarbi, kaip ir gaunamas pelnas, nes ji (socialinė taika) yra jų gaunamo pelno garantas.

Dabar man kartais atrodo, kad Lietuvoje piliečių nėra – vien tik vartotojai: politikai žaidžia savo, tik jiems vieniems suprantamus žaidimus, ignoruodami nuotaikas visuomenėje (pavyzdžiui, referendumas dėl žemės nepardavimo), verslas mato tik savo pelną (bet kokia kaina), o tauta po mažu kraustosi į kitas valstybes – ten, kur gerbiamos bendražmogiškosios vertybės, kur dirbdamas bet kokį darbą gali jaustis saugiai ir oriai. Tuomet kas galvoja apie valstybę? Ir kiek tokia padėtis dar tęsis ir kas turi imtis atsakomybės?

Manau, kad dauguma mūsų, dar likusių Lietuvoje, norėtų tokius reiškinius valstybėje stabdyti. O tai geriausiai gali padaryti dirbantys žmonės, kurie, solidariai palaikydami vienas kitą ir rūpindamiesi bendrais savo interesais, kartu prižiūrėtų ir darbdavius, ir politikus. Europinė patirtis rodo, kad šią funkciją geriausiai leidžia atlikti dirbančių asmenų vienijimasis į savo profsąjunginę organizaciją. Tik yra viena esminė sąlyga: ji turi veikti nuolat ir būti masinė. Aišku, ne visiems patinka tokia galimybė. Surinkta gana daug pavyzdžių, ypač privačiame sektoriuje, kai darbdaviai įvairiausiomis priemonėmis kovoja prieš profsąjungų įsikūrimą jų įmonėse: ir šantažuojama, ir bauginama, ir kėsinamasi atleisti iš darbo. Kartais net sukuriamos „alternatyvinės“ profsąjungos ir pan. Ir tokie dalykai vyksta, nors darbuotojų teisės yra įtvirtintos Lietuvos Konstitucijoje ir įstatymuose. O politikai? Ar dar nepamiršote, kaip ir kam buvo nusavintas profsąjungų turtas? Juk toks veiksmas buvo padarytas ne šiaip sau, o vengiant galimos kontrolės, ir ypač tuo metu, kai vyko masinė privatizacija.

Paklausite: kokia prasmė būti profsąjungos nariu ir mokėti nario mokestį? Toks pasirinkimas – žmogaus (studento, darbuotojo, pensininko) sąmoninga investicija nario mokesčio pavidalu profesinei sąjungai, kuri kasmet sugrįžta jam atgal su didžiausiu pelnu. Tai užtikrina profsąjungai galimybę vesti dialogą su darbdaviu (kvalifikuoti profsąjungų derybininkai aukščiausiu lygiu derasi dėl jo atlyginimo ir jo augimo, dėl darbo normavimo ir darbo sąlygų, dėl nario profesinio augimo galimybių, jo darbo bei poilsio laiko ir, reikalui esant, užtikrinamas kvalifikuotas pažeistų teisių gynimas ir pan.). Tas pats veiksmas vyksta ir su Vyriausybe (socialinio draudimo klausimai: pensijos ir jų dydžiai, draudimas laikino nedarbingumo ir nedarbo atvejais, sveikatos apsauga, švietimas, mokesčiai ir kt. klausimai. Tai ir vėl kompetentingų profesionalių specialistų dalyvavimas darbo grupėse, įstatymų projektų rengimas, profesinių sąjungų pozicijos svarbiausiais nariams ekonominio gyvenimo klausimais formavimas ir pan.). Vakarų Europos šalių profsąjungos su darbdaviais ir Vyriausybe visuomet kalba savo narių vardu. Pabandykite, būdami neasocijuoti, šiais klausimais pabendrauti su darbdaviu ar Vyriausybe individualiai, t. y. neturėdami profsąjungų stogo. Ko gero, nelabai kas išeis. Štai pirmiausia tokiems klausimams spręsti ir būtina finansiškai stipri ir savo narių daug turinti profsąjungų organizacija. O ką mes turime Lietuvoje dabar?

Kaip žinoma, jau daug metų mūsų politikai niekaip nesugeba suformuluoti valstybės vizijos (siekiamo tikslo). Nors su tokia nuomone visiškai nesutinka gyvasis mūsų klasikas Juozas Erlickas, vykusiai pajuokavęs, kad politikų vizija yra „kenkti Lietuvos žmonėms“. Bet su tokia jo nuostata sunku nesutikti, kai žinai, kad nuo tokio politikų „darbo“ per 25 metus iš Lietuvos pasitraukė per 800 tūkst. žmonių.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos profsąjungoms taip pat yra reikalinga savo organizacijos vizija (idėja), kuri atspindėtų esamą situaciją darbo rinkoje bei visuomenėje ir sugebėtų pritraukti į profsąjungas savo interesais pasirūpinti norinčius žmones. Siūlyčiau pasvarstyti kad ir tokį šūkį: „Profsąjungos – tavo orumo darbe ir pilietinės valdžios kontrolės garantas!“ 

Ką reikštų toks šūkis? Santykiuose su darbdaviu – kolektyvines derybas ir reikalavimą darbdaviui dalintis pelnu, nesitaikstymą su išnaudojimu dėl neteisingų (ekonomiškai nepagrįstų) atlyginimų, pagaliau Lietuvos Konstitucijoje numatytos teisės streikuoti realizavimą ir kt. panašias priemones. Santykiuose su Vyriausybe (politikais) – kolektyvines derybas, rinkimų pažadų vykdymo kontrolę, teisingumo ir priimamų sprendimų skaidrumo skatinimą, emigracijos stabdymo priemonių kontrolę ir kt.

Visa tai turi būti paremta ir pasiryžimu, reikalui esant, išeiti į masines akcijas, kuriose dalyvautų ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o gal ir daugiau. Mūsų politikai supranta tik jėgos kalbą. Verslas veikia politikus turimų pinigų kiekiu, o visuomenė – nepatenkintųjų arba reikalaujančiųjų skaičiumi. Štai prieš kiekvienus rinkimus LPSK pasirašo rėmimo rinkimuose susitarimą su LSDP. Iki šiol LPSK turi sutikti su juoda realybe – rinkimų pažadai kaskart neįvykdomi. Tai kam rašytis tokius susitarimus? Gal vertėtų elgtis kitaip: norite susitarimo su LPSK? Gerai! Bet jį pasirašysime tik tuomet, kai bus, pavyzdžiui, įvesti progresiniai mokesčiai! Neabejoju, kad partijų reakcija, elgesys ir retorika greitai pasikeistų.

Norint žengti pirmyn, reikia gerai išanalizuoti padėtį savoje organizacijoje – kad nekartotum ir buvusių, ir esamų klaidų. Štai dabar Lietuvos profsąjungos ruošiasi eiliniam savo suvažiavimui. Kokius tikslus sau kelia LPSK per ateinančius ketverius metus? Matyti, kad būsimą LPSK veiklą įprasmina parengtas Veiklos krypčių projektas. Ar tai žingsnis į priekį, ar kartojimas to, kas jau buvo? Mano galva, parengti dokumentai, pataisos LPSK įstatuose pažangos nerodo. Tai gal ateinantys ketveri metai, darbdavių džiaugsmui, bus sąmoningas ir laikinas stabtelėjimas? Tuomet kodėl? Gerai žinoma, kad visuomet sunku formuluoti tikslus, kai po kojomis neturi jokio pagrindo, jokio atspirties taško. Kas leidžia taip tvirtinti? Nematyti jokių ambicingų planų, nėra profsąjungų ateities vizijos. Kartais net atrodo, kad sąmoningai einama į susinaikinimą, nes profsąjungų savisaugos dirgiklis nereaguoja į turimos informacijos generuojamus signalus. Delsimas įvardinti egzistuojančius sunkumus (prioritetų pasirinkimas, finansiniai ir narystės ištekliai, intelektiniai ir profesionalumo sugebėjimai bei organizacinės kompetencijos) tik dar labiau kenkia visoms profsąjungų struktūroms (ir šakoms, ir teritorinėms, ir pirminėms organizacijoms). Juk savęs neapgausi?! Bet jeigu laiku nesureaguosi, pasekmės bus tik dar labiau sunkesnės...

Taigi, Lietuvos profesinės sąjungos (ir ne tik LPSK) turi savo Achilo kulną. Ir tai suvokus reikia staigiai imtis priemonių mažinti kulno pažeidžiamumo plotą. O tam reikia jau suvažiavimo metu atpažinti ir nustatyti profsąjungas kamuojančias ligas ir pasirinkti tinkamą gydymo kursą.