Kelios pastabos, perskaičius Karolio Jovaišo straipsnį “Visuomeniniai tarėjai – teismų ateitis ar praeitis“?
Jau rašinio pradžioje autorius ironizuoja: „Tikimasi, kad visuomeniniai tarėjai įlies šviežio kraujo į sustabarėjusio klano organizmą ir vietoj formalaus, lavondėmėmis išberto teisingumo, padės įgyvendinti tikrąjį, žmogaus proto, garbės ir orumo vertą teisingumą. Esą, šie tarėjai yra garantas, kad bus sukurtas dinamiško, nuolat atsinaujinančio teismų sistemos modelis, kuris sudarys sąlygas keisti prioritetus ir atsižvelgti ne į įtakingų grupių siaurus egoistinius, o į pilietinei visuomenei reikšmingus interesus“.
Jeigu ne žodelis „esą“, būtų galima suprasti, kad tarėjai yra medaus šaukštas, kurį norima įdėti į deguto statinę. Ačiū autoriui už objektyvų deguto statinės - mūsų teisėsaugos - apibrėžimą. To nebūčiau sugalvojęs.
Toliau autorius iškelia ir nagrinėja svarbiausią klausimą – teisės mokslo santykį su sveiku protu: „Klausimas ne tas, ar piliečiai ir visuomenė siekia teisingumo (žinoma, taip), o tas, ar išganymu ir panacėja laikomas sveikas protas, gyvenimo patirtis ir atstovavimas sociumo interesams gali pakeisti specialias teisines žinias, kurios yra ilgalaikės mokslinės minties raidos rezultatas. Lygiai kaip ir ekonomikos, medicinos, techninės ar kitos žinios“.
Kaip matome, autorius specialias teisines žinias iškelia virš sveiko proto, kuris nėra nei „išganymas“, nei “panacėja”. Čia noriu įsiterpti – proto, o tuo labiau „sveiko“, jokie mokslai, net ir teisės, neprideda. Vadinasi, šį mokslą gali kurti bei gvildenti ir neturintys sveiko proto, o po to sudėti savo žinias į kodeksus, kuriuos šie „mokslininkai“ tik aiškina, tačiau nevalia jų aptarti. Juk įstatymus reikia vykdyti.
Bet turime žinoti, kad specialios teisinės žinios, kurios yra „ilgalaikės mokslinės minties raidos rezultatas” ir kurioms sveikas protas nebūtinas, patekusios į to proto stokojančių profesionalų rankas gali būti panaudotos blogų įstatymų kūrimui, priėmimui bei taikymui teismų praktikoje. Čia panašiai kaip su seifų atidarymo specialistais: vieni, įgiję profesiją ir turėdami sveiką protą, seifus atidaro klientų užsakymu, tačiau į jų turinį nesikėsina, o kiti šia veikla užsiima savo iniciatyva, dažniausiai naktį, o seifo turinį pasisavina – finalas dažniausiai Lukiškėse. Kaip matome, profesinių žinių panaudojimas gali būti įvairus: tai priklauso ir nuo žinių, ir nuo asmenų, kurie jomis naudojasi, sveiko proto...
Jokiu būdu negaliu sutikti su autoriumi, prilyginančiu teisės žinias, kurios nereikalauja sveiko proto, žinioms, kuriomis naudojantis kuriamas medicinos, ekonomikos ir kitų sričių mokslas. Čia mokslo pasiekimai visada yra vertinami oponentų. Mokslai, sukurti abejotinų žinių pagrindu (tokių vis dėlto pasitaiko) patenka į trumpalaikių sąrašą, pavyzdžiui – mokslas apie klasių kovą, dialektinis istorinis materializmas, mokslas apie garsųjį "VKP(b) istorijos trumpąjį kursą” ir kt.
Teismų jurisprudencija charakteringa tuo, kad teisėjai, priimdami sprendimus, yra nepriklausomi. Taip yra visose demokratinėse šalyse. Čia reikalingas ypatingas dėmesys, nes nesąžingi asmenys, tapę teisėjais, gali pridaryti daug bėdos. Sprendimus jie priima Respublikos vardu. O jei tos pačios kastos teisininkai ir ruošia įstatymus? Tada rezultatas - blogi įstatymai, arba įstatymai su spragomis. Tokių pavyzdžių tikrai pakanka, tačiau nepriklausomos institucijos, kuri prevenciškai vertintų priimtus įstatymus, neturime.
Piliečius, kurie naudojasi teismų paslaugomis, turėtų nuraminti Konstitucijos 7 straipsnis: “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Ta pačia tema griežtai pasakyta ir Konstitucijos 110 straipsnyje: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tačiau imperatyvo, kas privalo nustatyti įstatymo konstitucingumą, nėra. Juk net ir kablelis, parašytas ne vietoje, daro įstatymą prieštaringą Konstitucijai. Sakysite, kad tai Konstitucinio teismo funkcija - bet juk į jį gali kreiptis tik pats įstatymo kūrėjas ir leidėjas?! Kaip matome, viskas sutvarkyta idealiai „demokratiškai“.
Dabar gįžkime prie tarėjų, kurie gali būti įvairių sričių specialistai, tarp jų - kiaulių šėrėjos bei melžėjos, kurios užsifiksavo aptariamo straipsnio autoriaus sąmonėje, ir ne tik jo. Bet kas pasakė, kad karalius nuogas - juk ne nematomo kostiumo siuvėjai? Jei į nematomo kostiumo siuvėjų tarpą su visomis siuvėjų teisėmis patenka bent vienas neišmanantis kodekso, bet nesiskundžiantis proto stygiumi (beje, Prancūzijoje tarėjams, atsiprašau, siuvėjams, specialiai neleidžiama susipažinti su byla), gali būti ištarta lemtinga frazė: „karalius nuogas“. Tai galėjo nutikti, menant sovietinius laikus, ir su melžėjomis bei šėrėjomis, juk frazė, anot folkloro, buvo pasakyta iš minios.
Daugeliui teisininkų “minia” yra savotiškas keiksmažodis, nes tai, jų požiūriu, tik nesubrendusių individų sankaupa. Tai įrodė Teisės instituto, Lietuvos Teisės universiteto, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos mokslininkai (žr. 2004 metais Teisės instituto išleistą studiją “Dėl tarėjų instituto Lietuvos Respublikoje įsteigimo tikslingumo ir galimybių”). Regis, kaip tik minėtame Teisės institute dirbo, o gal ir dabar dirba, straipsnio autorius.
Šiuo metu visuomenės atstovai demokratinių valstybių teismuose yra ir dabarties realybė, ir manyčiau, ateitis.
Deja, dabartinė situacija Lietuvoje primena vaizdą iš gūdžios praeities, tarsi būtume nublokšti į praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių tarpą. Taip, Lietuvos statusas – ne demokratinė, ne teisinė, bet teisminė valstybė. Tai teigia apie 80 procentų “nesubrendusių“ valstybės piliečių.
Pabaigai autorių norėčiau pradžiuginti – šaukštas medaus vargu ar gali pagardinti deguto statinę. Taip mano ir autorius, ir čia mūsų nuomonės sutampa. Vadinasi, degutą reikia keisti medumi, bet tai jau būtų atskira tema, kuria autoriaus nuomonės nežinau.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]