Būtų juokinga, jei nebūtų graudu... Tokios mintys ateina skaitant dviejų galimų kandidatų į Vilniaus merus pradėtas rinkimines kovas. Kovotojai, liberalas Remigijus Šimašius ir socialdemokratas Gintautas Paluckas, surėmė ietis dėl paprasto, bet Vilniaus miestui gana skaudaus dalyko – vaikų darželių. Ponas Remigijus Šimašius savo straipsnyje „Darželių klausimas: logikos, o ne pinigų reikalas“ teikia liberalams būdingą pasiūlymą – įvesti tam tikrą darželinuko krepšelį, kuris leistų tėvams pasirinkti ar savo atžalą leisti į privatų, ar į valstybinį darželį. Keista, kad ponas Remigijus negirdi aimanų ir keiksmažodžių, kurie jau nepirmus metus lydi krepšelių sistemą, liberalų įvestą į mokyklas. Tai nevykęs eksperimentas, nes vaikai ir jų ugdymas, bei socialinės paslaugos nėra prekės ir nepasiduoda laukinės rinkos dėsniams. Dėl krepšelių sistemos mokyklose dalis pedagogų negali gauti net minimalaus atlyginimo, dėl tų pačių krepšelių uždarinėjamos kaimo mokyklos, kurios provincijoje yra paskutinis kultūros židinys, buriantis vietinę bendruomenę ir nešantis jai kultūrą ir civilizaciją. Rinkos sąlygas taikyti socialinėje ar ugdymo politikoje yra labai rizikinga, ypatingai ši rizika išauga tokiose šalyse kaip Lietuva, kur korupcija yra tapusi oficialia valstybine santvarka. Pažvelkime vien jau į vaikų maitinimą darželiuose, ar tikrai jis pagerėjo ir atpigo sunaikinus darželių virtuves ir maistą pradėjus vežti vienai privačiai monopolinei įmonei, siejamai su įtakingais politikais? Tikrai nemanau, kad centralizuota monopolija yra geriau nei vietinė darželio valgykla.
Skaitome toliau galimai būsimo liberalų kandidato į sostinės merus pamąstymus apie ikimokyklinio ugdymo perspektyvas. Negaliu nepacituoti: „Reikia pinigus, numatytus valdiškai statybai, skirti vaikams. Jei gautą krepšelį vaikai galėtų atsinešti į bet kurį pasirinktą darželį, atsirastų ir daugiau didelių ar mažų darželių darboviečių pastatuose, tarp daugiabučių, individualių namų kvartaluose.“ Taip ir norisi tęsti šį sąrašą, kur dar galėtų pridygti darželių, kaip grybų po lietaus – tarpuvartėse, daugiabučių gyvenamųjų namų laiptinėse, gyventojų sandėliukuose ir rūsiuose, įmonių garažuose, šunų būdose ir taip toliau... Juk egzistuoja higienos normos, ploto, patalpų apšvietimo ir šilumos standartai, vaikų žaidimo aikštelių jų dydžių, švaros ir saugumo aspektai. Toliau ponas R.Šimašius rašo apie patalpų nuomos privalumus prieš naujų darželių statybas, labai sunku komentuoti tokį teiginį. Manau, kad jis iš esmės kertasi su logika, netgi liberaliąja. Nuosavybė, nesvarbu, ar ji būtų privati, ar savivaldos institucijų ar valstybinė niekada nesusilygins su nuoma. Nuoma visada bus susijusi su savininko pelnu, kuris galų gale viršys statybos ir amortizacijos kaštus, tai elementari ekonomikos abėcėlė, kitaip tiesiog negali būti. Paskutinis teiginys į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį, tai: „pagal savivaldybės planus vaikai augs be sporto salių ir ne darželiams tinkamose erdvėse.“, kodėl ponas Seimo narys prieš tai gynęs darželių laisvę egzistuoti darboviečių patalpose, kitose netradicinėse vietose, bei pigių modulinių darželių statybas, dabar susirūpino, kad savivaldybės darželiuose vietoje laikinai įkurtų sporto salių, kurios stovėdavo beveik nenaudojamos, bus atkurtos vaikų grupių patalpos? O ar daug Vilniaus privačių vaikų darželių turi aktų ir sporto sales? Mano žiniomis - nei vienas, daugiausiai turi bendrą salę skirtą ir žaidimams ir renginiams, o dažnas iš viso tokios prabangos, kaip atskira salė neturi, nes daugiabučio bute įrengtas...
Norėtųsi ponams liberalams kartoti tol, kol galų gale jie supras, kad šiame pasaulyje yra daugybė dalykų, kurie nebuvo, nėra ir negali būti matuojami rinkos dėsniais. Socialinėje politikoje yra terminas dekomodifikacija, lietuviškai tai reikštų išprekinimas, jis matuoja kiek žmogui reikia „nusipelnyti“, kad jam būtų prieinamos vienos ar kitos socialinės garantijos ar paslaugos. Skandinavijos šalyse iš didelio rašto išeita iš krašto, nes tas pačias socialines paslaugas turi teisę gauti šalies pilietis, kurio protėviai karta po kartos sukūrė dabartinę šalies gerovę ir vakar atvykęs imigrantas, kuris su gausia šeima atvyko iš necivilizuotų kraštų lengvesnės duonos ieškoti, tačiau nei jis pats, nei jo šeima, nei protėviai neprisidėjo prie tos valstybės puoselėjimo ir statymo. Arba tas pačias socialines teises ir garantijas turi niekur nedirbusi, daugybę kartų teista prostitutė narkomanė ir visą gyvenimą dirbusi daugiavaikė motina. Mano supratimu taip neturėtų būti ir socialinėje politikoje gali galioti tam tikri gerovės ir šalpos „nusipelnymo“ kriterijai, bet tikrai ne laisvosios laukinės rinkos dėsniai.
Ponas Gintautas Paluckas, spaudoje pristatomas kaip galimas socialdemokratų kandidatas į Vilniaus merus, savo straipsnyje „R. Šimašiaus logikos akligatviai“ gana logiškai ir argumentuotai sugriauna savo liberaliojo konkurento teorinius pamąstymus apie būdus spręsti vietų darželiuose problemą. Tačiau skaitant straipsnį peršasi išvada, kad be kritikos ponui Šimašiui jame nėra nei vieno racionalaus, konkretaus pasiūlymo. Jei nežinotume, kad socialdemokratų partija, atmetus keletą trumpų atkarpų, per įvairias koalicijas Vilnių valdo jau daugiau kaip dvidešimt metų, galima būtų teigti, kad straipsnio autorius yra aktyvioje opozicijoje. Tačiau taip tikrai nėra, socialdemokratai yra nė kiek nemažiau atsakingi už visas Vilniaus problemas už abonentu pravardžiuojamą daugkartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir jo patikėtinius. Vienas Vilniaus socialdemokratų lyderių teigia, kad statyti naujus darželius yra brangu, „nes savivaldybės „bendradarbiavimas“ su privačiu sektoriumi pigus būti ir negali. Bendradarbiavimas į kabutes įdėtas neatsitiktinai, nes privačios įmonės retai bendradarbiauja, jos siekia mažinti santykių su savivaldybe riziką ir uždirbti kuo didesnį pelną. Balsių mokyklos statybos (itin modernus ir gerai suplanuotas objektas) kaina – 40 milijonų litų. Tačiau per dvidešimt penkerius metus privačiam rangovui bus išmokėti dar 160 milijonų litų.“ Ką reiškia tokie teiginiai, ką jie slepia? Tikriausiai galima daryti prielaidą, kad kalbama apie vieną didžiausių Vilniaus savivaldybės „ligų“ – korupciją ir „atkatų“ sistemą. Teko girdėti anekdotą, kad po Savivaldos rinkimų įstatymo pakeitimų visos Lietuvos savivaldybėse bus tiesiogiai renkami merai, o Vilniuje abonentas. Juokai juokais, bet liūdesį kelia tokie pono kandidato į Vilniaus merus žodžiai: „Air Lituanica projektas miestui jau kainavo vieną vaikų darželį. Ar kainuos ir antrą? Švietimo ir mokslo ministerijai savivaldybės pateiktose paraiškų projektuose ES finansavimui gauti (2014-2020 metų ES finansinė perspektyva) nenumatyta nė vienos ikimokyklinės ugdymo įstaigos statyba...“. Automatiškai kyla klausimas – kas trukdo? Kas trukdo vienai įtakingiausių partijų, sudarančių Vilniaus miesto valdančiąją koaliciją teisingai tvarkytis mieste? Įtakos neturėjimas? – Melas, įtakos jiems pakanka. Korupcijos gniaužtai? Jei taip, tai jų vieta kalėjimo kameroje, o ne Vilniaus miesto savivaldybėje. Gal trukdo kompetencijos ir politinės valios trūkumas? Na, tada nei tokia partija, nei jos kandidatas į merus nėra verti dėmesio.
Po viso šio kritiško straipsnio gali kilti klausimas, juk kritikuoti visi gudrūs, o kokį receptą siūlo straipsnio autorius. Receptas nėra toks sunkus ir sudėtingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis susideda iš trijų dalių:
-
Esamo mokyklų ir darželio tinklo optimizavimas.
Kaip rašo Vilniaus miesto tarybos narys Povilas Tamošauskas, lenkiškose Vilniaus vaikų darželių grupėse ne tik, kad nėra eilių, bet į jas gausiai priimami vaikai iš Vilniaus rajono savivaldybės. Aišku, jei Vilniuje būtų vaikų darželių perteklius, būtų labai gražu, humaniška ir kaimyniška padėti rajono savivaldybės gyventojams, tačiau kai yra tokia liūdna situacija pačiame Vilniuje, taip elgtis yra tiesiog nusikalstama. Jau ne vienerius metus kalbama apie pustuštes tautinių bendrijų mokyklas ir pilnas mokinių lietuviškas, tai gal pats laikas radikalioms permainoms? Kiek galima diskriminuoti lietuvius Lietuvoje? Juk čia mūsų Tautos namai, todėl mūsų kalbai, papročiams ir tradicijoms turėtų būti teikiama pirmenybė, ypač darželiuose ir mokyklose. Pats laikas Vilniuje pradėti perėjimą prie valstybinio ikimokyklinio ugdymo tik valstybine kalba. Pradžioje suformuoti tiek lietuviškų grupių, kad užtektų aprūpinti vietomis darželiuose visus tėvus, kurie pageidauja savo vaikus ugdyti valstybine kalba. Jei lieka laisvų grupių ar darželių galima pagalvoti ir apie ugdymą tautinių bendrijų kalbomis, tačiau tokių grupių turėtų kasmet mažėti, pereinant prie valstybinio ikimokyklinio ugdymo tik lietuvių kalba. Mokyklų tinklas turi būti pertvarkytas taip, kad nediskriminuotų lietuvių ir pažangių tautinių bendrijų šeimų, kurios nori, kad jų vaikas mokytųsi ugdymo institucijoje valstybine kalba.
-
Naujų darželių statyba ir kompensacijų sistema vietų savivaldybės darželiuose negavusiems vaikams.
Planuojant miesto plėtrą būtina iš anksto apskaičiuoti kiek ir kokio dydžio ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų reikės ir statyti darželius iš anksto arba lygiagrečiai su miesto naujų rajonų augimu. Ugdymo įstaigos turi tapti infrastruktūros be kurios negali funkcionuoti nauji rajonai ar kvartalai dalimi. Juk elektra, kanalizacija, dujomis, privažiavimo keliais ir kitą infrastruktūra savivaldybė pasirūpina iš anksto, o ne po kelių dešimtmečių. Taip privalo būti daroma ir su darželiais ir mokyklomis. Jei savivaldybė nespėja pasirūpinti, kad miesto gyventojų vaikai gautų vietas darželiuose, galima pasinaudoti kaimyninės Latvijos patirtimi. Rygoje, jei šeima negaudavo vietos vaikui valstybiniame darželyje, savivaldybė šeimai kompensuodavo skirtumą tarp kainos už valstybinį ir privatų darželį. Tai savivaldybę skatino nevilkinti statybų, o tėvus išgelbėjo iš nepatogios padėties, kai būdavo pastatomas naujas darželis ar atsilaisvindavo vieta, kompensacija iš karto būdavo nutraukiama.
-
Korupcijos sutramdymas pačiomis griežčiausiomis priemonėmis.
Dažnai nesusimąstome, kas yra korupcija, kokiais mastais ir kodėl ji mums kenkia. Šis reiškinys yra daug kartų svarbesnis, nei mes galvojame. Jei nebūtų dirbtinai išpūstų projektų sąmatų, jei neklestėtų „atkatų“ sistema, jei valstybiniuose projektuose būtų žiūrima kokybės ir racionalaus taupumo – mūsų gyvenimas iš esmės pasikeistų. Mokytojai, bibliotekininkai ir kiti kultūros darbuotojai nebesijaustų elgetomis, pensininkams nereikėtų krapštyti paskutinių centų pigiausios duonos kriaukšlei ir virtos dešros gabaliukui iš atpigintų prekių lentynos. Nereikėtų uždarinėti paskutinių kultūros židinių kaimuose ir kautis dėl vietos miestų vaikų darželiuose. Kad taip įvyktų reikia skaidrios ir efektyviai veikiančios teisėsaugos. Nei vienas duodantis ar imantis kyšį negali išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Kaip darže reikia be jokių skrupulų rauti piktžoles, taip reikia be jokio gailesčio sodinti korumpuotus valdininkus, politikus ir verslininkus. Tada ne tik pastatysime naujų darželių ir renovuosime senuosius, bet, labai norėtųsi tikėti – saugiai besijaučiančiose jaunose šeimose sulauksime padidėjusio gimstamumo, o tai labai svarbu mūsų mažai ir nykstančiai Tautai...