Netikiu, kad visą Lietuvoje įregistruotų politinių partijų sąrašą iš atminties pasakytų net ir ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Nebuvo dar metų, per kuriuos Lietuvoje nebūtų įkurta kokia nors politinė partija. Kita vertus, nesuprantu besipiktinančiųjų, jog esą (tik) naujos partijos jaukia protus ir kelia chaosą. Vadovaujantis tokia logika, galima būtų sakyti, jog ir Rūtai Meilutytei neturėjo leisti dalyvauti Olimpiadoje, nes ji pernelyg jauna ir trukdo senbuviams ramiai išsidalinti medalius.
Deja, bet klausantis Lietuvos politikos veteranų neretai girdisi nuoskauda, jog esą atsiranda vis daugiau žmonių, kurie veržiasi “valdžios lovio” link. Ar reikėtų suprasti, jog mūsų politikai pamiršta, kad tėra mūsų pasiuntiniai ir tarnai ir jaučiasi privatizavę politines institucijas ir pyksta, jog kažkas braunasi į esą jų privačią valdą?
Tiesa, paprastai pasipiktinimas politinio gyvenimo naujokais įvyniojimas į gražesnių argumentų popierėlį. Esą laiko išbandyti politikai yra labiau prognozuojami, jau darbais įrodė, ko verti jų pažadai, ką sugeba. Kitas argumentas – naujokas Seime turi ilgą laiką pratintis prie Seimo statuto reikalavimų, mokytis, ką reiškia parlamentaro darbas. Nemaža dalis naujokų į Seimą ateina, turėdami nerealistinį parlamentaro darbo vaizdinį, ir prireikia nemažai laiko, kol pradeda geriau gaudytis, kaip veikia įstatymų leidybos mechanizmas.
Kiek svarūs šie argumentai? Jie įtikintų, jei Seimas nebūtų viena iš labiausiai visuomenės kritikuojamų politinių institucijų, kuria absoliuti dauguma žmonių nepasitiki. Jei sąvoka “politika” daugumai žmonių nebūtų keiksmažodis ir politiko profesija būtų gerbiama kaip kilni tarnystė kitiems, o ne pastangos prisigrobti, komfortiškas gyvenimas kitų sąskaita. Iš tiesų turėtume nusilenkti patyrusiems Lietuvos politikams, jei būtume patenkinti jų veikla ir jų sprendimų padariniais. Pernelyg dideli pokyčiai politiniame gyvenime gąsdintų, jei jau dabar negyventume varginančio politinio chaoso sąlygomis.
Jei dauguma žmonių džiaugsis dabartine politine situacija, tai natūralu, jog sumažės “politinių gelbėtojų” žavesys. Šiandien problema Lietuvoje yra ne tiek per didelis partijų skaičius, bet tai, kad neturime nė vienos politinės organizacijos, kuri neturėtų daugiau politinės gaujos nei politinės partijos bruožų. Politinių gaujų skaičius didėja, o partijų, kurios vertos būti vadinamos garbingu "politinės partijos" vardu, deja, vis dar trūksta.
Dar apie politinių organizacijų amžių. Sutinku, kad Lietuvos žmonių partija – tai politinė klounada. Tačiau nesu tikras, kad formaliai solidus kaip Lietuvai amžius yra Respublikonų partijos kokybės ženklas.
Kiek partijų Lietuvai reikia? Bent dviejų, nes vienpartinė sistema yra absurdas. Tačiau kol kas neturime nė vienos, kuri turėtų daugiau partijos nei gaujos bruožų. Deja, ir naujosios partijos lengvai perima senbuvių ydas. Jaunas amžius, kaip žinoma, ne dorybė, o tik biologinis (ar socialinis) faktas, kuris greitai keičiasi.
Dar verta klausti: ar dabartinių medijų situacijoje apskritai įmanoma politinė veikla klasikine prasme ir tikrų partijų konkurencija? Nežinau. Tačiau būtų gerai, kad politinio gyvenimo senbuviai atrastų kitų svarių argumentų prieš naujokus, o ne vien apeliuotų į tai, jog jie jau esą laiko išbandyti.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]