Arabų pavasaris – košmaras Sirijos krikščionims (II)

Pirmajame straipsnyje apie krikščionių padėtį Sirijoje kalbėjome apie tai, kaip sukilėliai griauna krikščionių maldos namus, grobia, žudo pačius krikščionis ar naudoja juos kaip gyvuosius skydus. Tikintieji skundžiasi, kad Vakarų žiniasklaida neteisingai pristato Sirijos įvykius. Šiandien siūlome antrąją rašinio dalį, kurioje žurnalistė Alessandra Nucci kalbina Sirijos krikščionis. Jie pasakoja apie sukilėlių nusikaltimus, cheminio ginklo panaudojimą ir užmerktas Vakarų akis.

Vienašališki reportažai

Pirmuosius smūgius nematomai geležinei uždangai, kurią nuleido populiarioji žiniasklaida, sudavė netoli Alepo miesto esančiame kaimelyje įsikūrusios vienuolės cistersės. Kilusios iš Toskanos regiono, vienuolės į Siriją atvyko 2005 metais, kad paskirtų save Dievui ir artimui – tiek krikščioniui, tiek musulmonui. Prieš trejus metus duotame interviu, kai sukilimas jau brendo, bendruomenės vyresnioji sesuo Marta kalbėjo apie Bašarui al Asadui paremti rengiamas demonstracijas. „Prezidentą Bašarą mylėjo dauguma žmonių. Suprantama, kad šiandien, bėgant laikui, augo suvokimas, jog reikia daugiau teisingumo ir laisvės. Tačiau reikia suprasti, kad tarp sukilėlių yra radikalų frakcija, kuri nori pasinaudoti situacija tam, kad užvaldytų šalį“, – teigė vienuolė.

Ar tai yra tarptautinis sąmokslas? „Aš negaliu atsakyti. Žinome tiek, kad Saudo Arabija pirko žemes ir namus ar skolino pinigus žmonėms, kad jie patys tai padarytų. Mes žinome, kad į Siriją plūsta ginklai, taip pat ir pinigai bei kariai. Tai tegali padidinti nestabilumą“, – liudijo sesuo Marta.

Vienuolės puoselėja savo darželį, jame augina daržoves, meldžiasi, dirba ir guodžia žmones. Jos niekada nė negalvojo, kad šalyje gali susiklostyti tokia situacija. „Tačiau kur kitur šis vienuolynas turėtų daugiau prasmės, jei ne čia?“ – klausia vienuolės.

Apie krikščionių persekiojimą liudijo ir vienuolė karmelitė Kryžiaus Agnesė Marija. Iš Libano kilusi vienuolyno, esančio šalia Karos miestelio (apie 70 kilometrų nuo Damasko), vyresnioji 2012 metais atskleidė planus ją pagrobti. Pagobimas buvo planuojamas, kai sesuo viešai pranešė, kad Homso provincijoje sukilėliai iš namų išvarė apie 80 tūkst. krikščionių ir prievarta vertė juos palikti šalį. Vienuolė teigia, kad nuo sukilimo pradžios padaugėjo „agresyvių ir ginkluotų gaujų, kurios siekia paralyžiuoti bendruomenės gyvenimą, grobia žmones, nukirsdina jiems galvas ir skleidžia terorą net mokyklose“. Netrukus šios gaujos buvo identifikuotos ir paaiškėjo, kad dalis jų narių priklauso teroristiniam tinklui „Al Qaeda“, dalis yra susiję su Musulmonų brolija, o kiti palaiko ryšius su įvairiomis kitomis islamistų grupuotėmis.
 

„Tik vienas iš 20-ies tų kovotojų yra siras“, – interviu leidiniui „The Australian“ kalbėjo sesuo Kryžiaus Agnesė Marija. Kiti yra atvykę iš įvairiausių vietų – nuo Didžiosios Britanijos iki Pakistano, nuo Čečėnijos iki Indonezijos, nuo Albanijos iki Šiaurės Afrikos. Kai kurie jų kovėsi Irake, dalis – taip pat ir Afganistane. „Dabar jų užduotis – žudyti sirus“, – teigė vienuolė.

Jos teigimu, iš pradžių sukilėliai kalbėjo ir apie laisvę bei demokratiją. „Tačiau pamažu sukilimas tapo smurtine islamistų kova prieš liberalią ir sekuliarią visuomenę“, – teigė Kryžiaus Agnesė Marija. Kaip vieną iš žiniasklaidos vykdomos dezinformacijos, kylančios dėl kalbos barjero, pavyzdžių ji paminėjo „Al Jazeera“ pranešimą apie vaiko nužudymą Homso mieste. Dėl įvykio kaltė buvo suversta vyriausybės pajėgoms. Vaizdo medžiagoje regime Sario Saoudo motiną, apraudančią savo nužudytą sūnų. Angliški subtitrai skelbia moters žodžius: „Saugumo pajėgos įvykdė šį nusikaltimą.“ Tačiau Kryžiaus Agnesė Marija teigia, kad vienuolės pažįsta šią moterį: „Ji yra vienuolyne dirbančio akmentašio dukterėčia. Moteris iš tikro sakė šiuos žodžius: „Jei saugumo pajėgos būtų buvusios čia, mano sūnus nebūtų buvęs nužudytas.“

Cheminių ginklų panaudojimas neminimas

Dar viena vienuolė sesuo Margarita, gyvenanti vienuolyne, veikiančiame Šventojo Liudviko ligoninėje Alepe, teigia, kad žmonės yra taip nuskurdinti, jog kerta medžius miestų parkuose, kad turėtų malkų namams šildyti. „Žmonės griebiasi visko, kad išlaikytų savo šeimas. Net ir vidurinė klasė, gerai besivertę žmonės: teisininkai, inžinieriai, prekybininkai... Pakelėse gausu prekeivių, pardavinėjančių bet ką. Mokyklų pastatai nebėra skirti mokytis, o priglaudžia namų netekusias šeimas. Vaikai dienas leidžia gatvėse, šaltyje ir lietuje, už kelis grašius pardavinėja cigaretes, sausainius, kramtomąją gumą... Žymų krikščionių muzikantą, kurio gyvenimas buvo sugriautas, dabar galime pamatyti šalia namo, kur jis kadaise gyveno, grojantį smuiku su ašaromis akyse“, – kalbėjo vienuolė.

Ji taip pat liudija ir apie cheminio ginklo panaudojimą. „Per Šv. Juozapo iškilmes kovo mėnesį teroristai paleido raketą su cheminio ginklo užtaisu į Alepo provinciją. Žuvo 25 žmonės, buvo daug sužeistų. Kodėl apie tai nieko nepranešė žiniasklaida ir kodėl niekas nepasmerkė cheminio ginklo panaudojimo prieš civilius?“ – klausia sesuo Margarita.

Krikščionys tampa taikiniu, o Vakarams tai nerūpi

Sirijoje vykstančio konflikto aukomis tapo gausybė žmonių, tačiau labiausiai kenčia krikščionys, kurie yra tarsi įkalinti tarp dviejų kovojančių pusių, – tiek vyriausybės pajėgos, tiek sukilėliai kasdien apšaudo ir rengia išpuolius civilių gyvenamose teritorijose. Tačiau krikščionys nėra tik atsitiktinės aukos. Kaip birželį JAV atstovų rūmuose teigė Hadsono instituto už religijos laisvę direktorė Nina Shea, „krikščionys yra etnoreliginio valymo, kurį vykdo kovotojai ir teismai, taikinys. Jie prarado B. al Asado režimo apsaugą ir tapo lengvu nusikaltėlių ir kovotojų grobiu. Kur tik pasirodo, islamistų kovotojai padaro krikščionių gyvenimą toje vietovėje nebeįmanomą“.

Taikūs krikščionys, kurių niekas nebesaugo, tampa pirmuoju persekiojimo taikiniu – taip siekiama priversti juos palikti Siriją. Remiantis praėjusį gruodį paskelbta JT Žmogaus teisių tarybos komisijos Sirijai ataskaita, nors kančios neaplenkė nė vienos religinės bendruomenės, būtent krikščionims Sirijoje kyla egzistencinis pavojus. Priešingai nei Sirijos alavitai, šiitai ar sunitai, Sirijos krikščionių bendruomenė neturi gentinės sistemos ir užsienio jėgos, kuri galėtų juos apsaugoti.

N. Shea detalioje ataskaitoje cituoja gausybę šaltinių pačioje Sirijoje, taip pat pateikia taip reikiamą apžvalgą, kokios politikos pavojuje atsidūrusių religinių mažumų klausimu laikosi Vakarų valstybės. Ji kalba apie išpuolius prieš religijos laisvę – pastarieji buvo rengiami Afganistane ir Irake tiek tuo metu, kai JAV vadovavo demokratai, tiek tuo metu, kai valdžia priklausė respublikonams. Persekiojamos religinės mažumos nesulaukė JAV paramos. „Pavyzdžiui, tuo metu, kai Afganistane buvo 90 tūkst. NATO karių, paskutinė šios šalies bažnyčia, stovinti Kabule, buvo nugriauta 2010 metais, kai buvo nutraukta 99 metus trukusi jos nuoma. JAV valstybės departamentas apie tai žinojo ir apie tai raportavo 2011 metų rugsėjį, tačiau JAV pareigūnai nesiėmė nieko, kad tai sustabdytų ar ką nors pakeistų. Paskutinės Afganistano bažnyčios nugriovimas nesulaukė tokio tarptautinio protesto, koks lydėjo 2001 metais Talibano įvykdytą Bamiano Budos statulų sunaikinimą. Tačiau šis įvykis yra netgi svarbesnis, nes religinė bendruomenė neteko vienintelių maldos namų. Kai Amerikos žmonės finansiškai ir karine prasme rėmė prezidento Hamido Karzajaus vyriausybę, Afganistanas prisijungė prie radikalios Saudo Arabijos pozicijos kaip šalis, kuri netoleruos nė vienos bažnyčios. Pačios Amerikos diplomatai ir ten pagal sutartis dirbantys žmonės dabar religines apeigas turi atlikti slapta“, – teigė N. Shea.
 

Taip pat galima kalbėti apie 2005-2008 metų Iraką, kai krikščionys, mandėjai ir jezidai patyrė persekiojimus, kurie galiausiai atvedė prie visos šalies mastu vykusio „religinio valymo“, nukreipto prieš visus ne musulmonus. Visa tai vyko JAV okupacinių jėgų panosėje. Amerika tuo metu Irake turėjo daugiau kaip 100 tūkst. karių. 2006 metais iš Bagdado, pasitelkiant smurtą, buvo išvyta 20 tūkst. krikščionių.

Turint omenyje jau minėtus pavyzdžius, neverta tikėtis reakcijos į įvykį, apie kurį liepos 2 dieną informavo Vatikano naujienų agentūra „Fides“. Buvo pranešta, kad džihadistų grupuotė „Jahbat al-Nusra“, kuri gausiai infiltravosi į sukilėlių gretas ir aktyviai veikia Alepo apylinkėse, kur buvo nužudytas tėvas Francois Muradas, savo vieninteliu tikslu paskelbė Islamo kalifato įkūrimą, kuriame nebūtų vietos „kafirams“, t.y. netikintiesiems, kuriais laikomi visi ne musulmonai.

Islamiškiems režimams pamažu pakeičiant taip lauktas demokratijas ir ne be Vakarų pagalbos apimant vis didesnę Maroko iki Irano teritoriją, galima tik stebėtis kartu su sese Kryžiaus Agnese Marija: „Mes esame sugluminti Vakarų pozicijos. Mes nesame pratę matyti Prancūzijos kaip fundamentalizmo šalininkės. Dar labiau esame nustebę dėl JAV: argi jos neįsiveržė į Afganistaną, kad sunaikintų „Al Qaeda“? Ko siekia Vakarai? Laisvės ar fundamentalizmo? Ar laisvės fundamentalizmui?“

Parengta pagal catholicworldreport.com
Šaltinis: Bernardinai.lt