Aštuoni mitai apie referendumą

Vyriausiosios rinkimų komisijos referendumo vaizdinė informacija raginanti piliečius ateiti ir išreikšti savo nuomone svarbiais valstybei klausimais

Artėjant esminiam Tautos pasirinkimui – birželio 29-osios Referendumui – vis gausiau skelbiami įvairūs mitai, jei apsiribosime šiuo neutraliu žodžiu, nutylėdami tai, ką griežtesnis žmogus įvardytų sąvoka: melas. Pradžiai prisiminkime, dėl ko iš tiesų organizuojamas Referendumas. Jam teikiami 3-ys esminiai klausimai:

1. Piliečių įgalinimas valdyti savo valstybę per tolesnius referendumus, jiems reikalingą piliečių parašų skaičių sumažinant trigubai – nuo 300 000 iki 100 000.

2. Lietuvos žemės ir jos gelmių turtų išsaugojimas Lietuvos piliečiams nuosavybės teise.

3. Referendumu priimtų sprendimų keitimas tiktai kitu referendumu.

Dabar aptarkime pagrindinius mitus, prietarus ir sąmoningus melus.

1. Lietuvos piliečiai jau turi užtektinai galių valdyti savo valstybę.

Mitas. Olandijoje piliečiams norint surengti referendumą užtenka 3,5% rinkimų teisę turinčių piliečių parašų. Vengrijoje – 2%. Šveicarijoje net Konstitucijos pataisai – 1,2%. Italijoje referendumui užtenka vos 0,8%. Lietuvoje – 10%. Referendumo priešininkai iš gausaus Europos šalių būrio išsirenka priešingus pavyzdžius, kur piliečiams galimybės surengti referendumą išvis nėra arba ji dar labiau ribojama. Belieka prisiminti, kad yra ir tokių šalių, kuriose net rinkimų nėra. Gal iš karto orientuokimės į Saudo Arabiją? Faktas tas, jog valdžią Lietuvoje užgrobė siaura interesų grupė. Dabartinę santvarką reiktų vadinti ne demokratine respublika, bet oligarchija.

2. Negalima duoti per daug valdžios Tautai, kuriai trūksta politinės brandos.

Mitas. Politinė branda neatsiranda niekaip kitaip kaip tik per politinę praktiką. Šioje vietoje verta pacituoti Vytautą Landsbergį – ar jis pats beprisimena savo žodžius? – jei nebūtų laisvės, tada apskritai nieko nebūtų. Autoritarinį kelią Lietuva jau yra išbandžiusi – dera pabrėžti, jog jį bandė geriausi politiniai lyderiai, kokius tuo metu galėjome turėti. Jie palaipsniui vedė Tautą link demokratijos. Pasiekta daug, bet nepakankamai. Kai prie sienų pasirodė vyžota burliokų armija, valstybės vadovas reikalavo priešintis, bet kas jį beišgirdo? Vyriausybės dauguma ir karo vadai pasirinko išdavystės kelią, o vadų įsakymo laukti įpratusi Tauta šio įsakymo pasigedo.

3. Referendumų kartelės nuleidimas atvers vartus antivalstybinėms iniciatyvoms.

Mitas. Latvijoje Rusijos penktoji kolona jau rengė referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Susimovė. Juk balsavo latviai ir net dalis rusakalbių balsavo prieš. Gali būti, kad kokia nors Lenkų rinkimų akcija ar Socialistinis liaudies frontas Lietuvoje surengs referendumą, bet kas jame balsuos? Lietuviai. Mes. Atimti iš lietuvių pilietinės valios raiškos teisę dėl to, kad ja neva gali pasinaudoti priešiškos jėgos – tas pats, kas visiems žmonėms užginti teisę į šeimą, juk į šią teisę gali pretenduoti ir visokio plauko iškrypėliai.

4. Žemės pardavimas užsieniečiams suaktyvins Lietuvos ūkį, prisikurs darbo vietų, išaugs produkcija.

Mitas. Dabartinė Europos Sąjunga moka Lietuvos ūkininkams, kad jie paliktų savo žemę dirvonuoti, išpjautų savo gyvulius, nes kitaip kiltų kokybiškos produkcijos konkurencija didžiosioms šios Sąjungos valstybėms. Lenkams perėmus „Mažeikių naftą“ iš tikrųjų prikurta darbo vietų, bet lenkams. Statybų versle jau net vietiniai verslininkai vežasi darbui kinus ir turkus – dėl kokių priežasčių danų ar vokiečių ūkininkas turėtų elgtis kitaip?

5. Žemės pardavimas Europos Sąjungos šalių piliečiams apsaugos mus nuo Rusijos įtakos.

Mitas. 20 iš 28 Europos Sąjungos valstybių turi dvigubas pilietybes, vienos – su išlygomis, kitos – be jų. Malta nusprendė savo pilietybę pardavinėti už pinigus. Rusija taip pat turi dvigubą pilietybę. Rusijai vykdant agresiją prieš Ukrainą Europos Parlamento vadovas Martinas Šulcas pasisakė prieš griežtesnes sankcijas Rusijai, o Europos Sąjungos lyderės – Vokietija ir Prancūzija – karo sąlygomis pardavinėja jai karo laivus ir tankus. Būtų keista, jeigu imperinė Rusija praleistų galimybę susipirkti gretimų šalių teritorijas per Europos Sąjungos šalis.

6. Referendumo siūlymų priėmimas automatiškai reikštų išstojimą iš Europos Sąjungos.

Mitas. Nepriklausomai nuo to, kaip vertintume Europos Sąjungą, tai paprasčiausias melas. Vokietijos kanclerė Angela Merkel atvirai pareiškė, jog Europos Sąjungos sutartys nėra „šventa karvė“ – jas galima keisti. Europos Sąjunga jau pažeidė sutartį, atsisakydama suvienodinti išmokas Lietuvos ir kitų šalių žemdirbiams (šiuo metu Lietuvai skiriamos išmokos – vienos mažiausių), o Lietuvos valdžia jau pažeidė Europos Socialinę Chartiją, kuria minimalus atlyginimas privalo būti ne mažesnis kaip 60% nuo vidutinio atlyginimo. Gal prisiminkime šiuos įsipareigojimus – iš abiejų pusių?

7. Priėmus Referendumo sąlygas piliečiams bus užginta net žvyrą kastis.

Mitas. Ką vadinti žemės gelmių turtais ir kuriems iš jų teikti bendruomeninę ar valstybinę reikšmę – atskirų įstatymų reikalas. Pavyzdžiui ligšioliniais įstatymais strateginius ūkio objektus apskritai uždrausta privatizuoti užsienio subjektams. Tai nesutrukdė valdžiai parduoti užsieniečiams nei „Lietuvos telekomo“, nei „Mažeikių naftos“. Žinoma, tai nėra teigiami pavyzdžiai, bet jie rodo, jog bendresnio pobūdžio įstatymai interpretuojami tolesniais, smulkesnio pobūdžio įstatymais, kurie gali būti priimti vienokia arba kitokia tvarka.

8. Lietuvos žemės niekas neišsiveš.

Vienintelis mitas, kurį sunku pavadinti visišku melu, nors – kaip pažiūrėsi. Indėnų žemė liko savo vietoje. Prūsų žemė – taip pat. Tiesiog ja disponavo jau kiti žmonės. Vietiniai joje tapo vergais, samdiniais arba tiesiog išstumti. Kita vertus, žemės išteklius – durpes, mineralus ir kitką – sėkmingai galima išsivežti ir tai daug kur jau vyksta.

Atkreipkime dėmesį į faktus. Domėkimės ne tik sisteminių oficiozų propaganda. Aktyviai dalyvaukime Referendume. Balsuokime sąmoningai.