Bernardinai.lt vyriausio redaktoriaus Andriaus Navicko interviu su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi.
Jau kitą rytą po rinkimų pirmojo turo išsiunčiau klausimus keliems gerai pažįstamiems žmonėms, kuriems sėkmės linkėjau rinkimuose, tačiau jie pralaimėjo. Bent jau nesurinko tiek balsų, kad patektų į Seimą. Ar tai jiems patiems pralaimėjimas, ar veikiau mums, kurie būtų turėję Seime kiek kitokius atstovus – jau kita kalba. Visi bičiuliai, kuriems siunčiau klausimus, į Seimą kandidatavo pirmą kartą. Tad labai norėjosi dar „nesušukuotų“ įspūdžių ir pasidalijimo patirtimi, kurią įgijo.
Pradėti norėčiau nuo to, kaip apskritai vertinate šiuos rinkimus: pradedant rinkimų kampaniją, baigiant balsavimais ir rezultatais. Kas labiausiai Jus asmeniškai nustebino?
Prisipažinsiu, turėjau labai įdomią patirtį pabendrauti su žmonėmis, kurie vos tik mane pamatę nenusigręžia į šalį ir nenumoja ranka sakydami: „Neknisk man smegenų“. Kelias savaites stovėjau prie „Minsko – IKI“ knygyno su vagonėliu. Ten prakeliauja labai įvairi publika, ir pastebėjau, kad atviriau pabendrauti gali tik su inteligentiškomis pensininkėmis ir pagyvenusiais šviesių veidų žmonėmis. Tiesa, sutikau ir vieną kitą norintį pasišnekėti jaunuolį, bet tai – tiesiog Dievo dovana, visiška išimtis. Po tokių patirčių imi suprasti, kad iš rinkimų, žmogau, tikėtis tūkstančių balsų neverta. Neteisingai pasirinkai taktiką.
Ši rinkimų kampanija buvo baisus ir ciniškas „šmugelis“. Į ją įsitraukė ir ėmė aktyviai veikti net anoniminiai dėmenys, kurių visuomenė ir rinkėjas nemato. Nuolatos buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių, trūkinėjo ryšys, buvo sutrikdytas elektroninis paštas, o galų galiausiai atjungta ir mano prieiga prie interneto. Greitai ir tiksliai komunikuoti su savo rinkimų štabo žmonėmis tapo beveik neįmanoma. Tuo pat metu konkurentų veidai valandų valandomis nesitraukė iš žydrųjų TV ekranų ir radijo stočių, kur juos kažkas labai maloniai kvietėsi už mokesčių mokėtojų pinigus. Iš mūsų kišenių buvo be saiko švaistomi pinigai per visą Lietuvą ir mano Žirmūnų rinkiminėje apygardoje, kur kabojo gyva gausybė stendinės konkurentų reklamos su „glamūriniais“ nupudruotais veidais. Starto pozicijos buvo tiesiog žeminančios tuos kandidatus, kurie maratoną turėjo bėgti basi. Iš valstybės biudžeto buvo eikvojami milijonai, kad niekas negalėtų mesti rimtesnio iššūkio biudžetinėms partijoms.
Tai suvokęs, pasirinkau visai kitą taktiką. Rinkausi tą sritį, kur turiu šiokį tokį išmanymą ir patirtį, mat esu lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, turintis pedagogo kvalifikaciją. Apėjau su literatūros pamokėlėmis visas Žirmūnų gimnazijas, progimnazijas, mokyklas, net vaikų biblioteką, su paskaitymais, pasvarstymais ir pamuzikavimais, kur man talkino amžinas draugas ir puikus bardas V. V. Landsbergis. Nei vienas gudrutis kandidatas į Seimą to nedarė. Jie užsiėmė vienadiene balsų medžiokle, o ne darbu su tais, kurie šiandien dar neturi balso teisės. Turiu pasakyti – miela buvo patirti, kad auga tikrai šviesus jaunimas, kuris tikrai per kitus rinkimus nebalsuos už Viktorą Uspaskichą.
Šių rinkimų metu teko susidurti ir su labai „juodomis“ konkurentų technologijomis. Ne paslaptis, kad per rinkimus stengiamasi išvilkti dienos švieson juodinančius asmenį faktus. VSD tokią medžiagą komplektuoja į storus segtuvus, ir tie kompromatai turi savo vertę. Atėjus dienai „x“ gali išmesti informaciją apie žmogaus bendradarbiavimą su KGB, kolaboravimą, meilužes, nešvarius finansinius reikalus, priklausomybes nuo narkotikų ar alkoholio. „Juodieji technologai“, neatradę jokių kliaučių, atrado tik vieną: „Liudvikas -pijokas, bei alkoholikas“ ir platino šią žinią tiesiog susiriesdami per daugybę internetinių portalų. Bene prieš penketą metų aš viešai buvau prisipažinęs brolio pranciškono Juliaus Sasnausko laidoje „Kultūra ir religija“, kad turėjau tą nelemtą priklausomybę, kaip ir daugelis rašytojų ar menininkų kažkada ją turėjo. Kas šventas, temeta akmenį. Tačiau prieš rinkimus mesti tą seną kortą yra labai negarbinga. Jau rašiau, kad visus, ją rankovėje laikiusius, galėčiau paduoti į teismą už šmeižtą, nes jokia – nei teisėsaugos, nei Sveikatos ministerijos institucija neturi faktų, kad būčiau narkomanas ar alkoholikas, kad būčiau neblaivus vairavęs automobilį ar pasirodęs apsvaigęs viešojoje vietoje. Mano galva, šias negarbingas provokacijas organizuoja vyrukai iš VSD, kurie nenori ir neturi būti matomi. Beje, jiems visai neblogai sekasi, valdžia galėtų skirti ir premijas. Liudvikui užtenka išgerti bokalą alaus, ir jis jau pijokas – alkoholikas, kitas eina į TV laidą prisiuostęs ir prisilaižęs kokaino, o Viktoras – išlakęs litrą šnapso, ir jie visi „nikčemnickiai“ – nė prie ko. Technologijos bjaurios, bet jos manęs nė kiek nestebina. Žinau, kas dedasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Artėjame.
Nesi naujokas viešajame gyvenime, dalyvavai visuomeninėje veikloje, kas labiausiai buvo netikėta politinėje kovoje? Ką, Tavo manymu, derėtų daryti kitaip, idant rinkimai būtų demokratiškesni?
Pagrindinis dalykas, kuris mane nustebino per šiuos rinkimus, tai nesusišnekėjimas su bendraminčiais. Mano draugai laisvieji menininkai tiesiog pirštų galiukais jautė Garliavos nervą, mėgino ir stengėsi suvokti tą konfliktą plačiame mūsų teisėsaugos degradavimo kontekste, mėgino protestuoti ir kaip galėdami veikti. Mes per visą Lietuvą organizavome „Tie–SOS!“ kreidelių akcijos bangą, rašėme straipsnius, laiškus Prezidentei ir kitoms institucijoms, ir ta pati Garliava („Drąsos kelio“ vadovybė) prieš mane rinkiminėje apygardoje paskutinę dieną iškėlė savo kandidatą. Tai yra tikrų tikriausia politinė nešvankybė, juoba, kai mūsų partija „Lietuvos sąrašas“ stengėsi ir mėgins remti padorius DK partijos žmones per visą Lietuvą.
Visiems, kurie eis į kitus rinkimus, patarčiau būti labai akyliems, pasirenkant šalia savęs žmones. Kartais negali suvokti, ar tavo pagalbininkas užsiima sabotažu, ar jis paprasčiausiai nesugeba atlikti paprasčiausių darbų. Eidamas į rinkimus aplink save matai daugybę naujų veidų, kurie tarytum geranoriškai nori padėti, ir tu juos pasikvieti talkon. Bet kai pagalbos iš tikro prireikia, tenka kartais susiimi už galvos. Visiems būsimiems kandidatams patarčiau aplink save suburti senų pažįstamų ir draugų ratą, o ką jau jie pasikvies, tegu apauga aplink jus kaip bičių spiečius.
Įgijau vertingos patirties bendraudamas su žmonėmis gatvėje. Prieš keletą dienų sutikau prie Vilniaus senamiesčio kavinės „Savas kampas“ režisierių Oskarą Koršunovą. Klausia: „Į kokias čia nesąmones įlipai?“ Sakau: „Palauk, brolyti, tai rimtas reikalas. Dabar turiu medžiagos kokioms trims pjesėms“. Tasai atsako: „Parašyk ir imk sceną. Pastatysim“. „Tikrai pastatysim“, – sakau.
Į klausimą apie rinkimų demokratiškumą galiu atsakyti kalambūru. Rinkimai bus demokratiški, kai Lietuvoje demokratijos sąvoka nebebus tuščias barškalas, o už jos bus mūsų bendrabūvio turinys.
Ar dar turi noro kada nors bandyti antrą kartą kandidatuoti į Seimą? Kaip prognozuojate politinį gyvenimą po rinkimų? Ką pats ketini veikti toliau, ar tai bus kaip nors susiję su per rinkimų kampanija įgyta patirtimi?
Balotiruosiuosi į visus rinkimus, kiek tik bus: Savivaldos, Prezidento ir Seimo paeiliui. Po to vėl į Savivaldos, Prezidento ir Seimo. Mėginsiu kelti savo kandidatūrą ir į VSD vadovo postą, nes jis labai svarbus Lietuvai.
Politinis gyvenimas po rinkimų bus labai šviesus, tik nenoriu būti blogas pranašas, kad tos viltingos „Iljičiaus lemputės“ labai neilgai švies. Aš pats po rinkimų ketinu užsiimti antitarybine propaganda ir antitarybinėmis provokacijomis. Lietuvoje tai nėra draudžiama, nes nuduodama, kad Lietuvoje nebėra tarybų valdžios, o man atrodo, kad yra. Konstitucija nedraudžia kariauti su vėjo malūnais, kuriuose sėdi ir lindi komunistinės žiurkės ir erkės.
Gal žiaurokai juokauju. Atvirai šnekant, pamačiau, kad pagrindinė mūsų kultūrininkų misija yra visuomenės ugdymas ir švietimas, skatinimas telktis į bendruomenes ir pradėti pozityviai veikti iš apačių: nuo laiptinės, nuo kiemo, namo, kelių namų, kvartalo, rajono, miesto. Šių rinkimų beviltiškume noriu matyti ir paradoksalią viltį. Ši bomba gali suveikti, pajudinti iš vietos prie bėgių privirintą garvežį.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
