Lietuvoje susiklosčiusi ydinga darbo užmokesčio sistema, žeminanti dirbančio Lietuvos piliečio orumą, stumianti jį į emigraciją (ir į savižudybę taip pat), provokuojanti korupcijos klestėjimą bei skatinanti nepasitikėjimą savo valstybės vadovais bei visa valstybe. Ir palyginti dažnas savo būtimi labiau jaučia baudžiavą ar vergiją ir ima abejoti nepriklausomybės atkūrimo prasmingumu. O tai nėra gerai.Nėra sveika valstybės atmosferoje, kai Lietuvos piliečiai dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą ir užimantys atsakingas pareigas gauna gana menką darbo užmokestį, tiek valstybės tarnybos tiek verslo sektoriuje, ypač lyginant su verslo sektoriaus monopolistų ar su kitų šalių darbuotojų, vadovų atlyginimų koeficientu. Išskirti galima nebent, Lietuvos Respublikos prezidentę, Lietuvos banko valdybos pirmininką, kurio atlyginimas svyruoja apie 25 000lt per mėnesį, premjerą – 10 tūkst. 990 Lt., ministrus, seimo narius ir kitus valstybės tarnautojus…
Tačiau toks darbo užmokesčio pasiskirstymas atrodo neracionalus ir neatitinka atsakomybės mastelio ir jo nesukuria. Čia galima būtų apžvelgti šią algų pasiskirstymo piramidę finansų ministerijoje kruopščiau.
Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos puslapyje yra skelbiama statistikos departamento 2010 m. lapkričio 24 d. paskelbti duomenys.
2010 m. III ketvirtyje: šalies ūkio (be individualiųjų įmonių) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2081,8 lito ir, palyginti su 2010 m. II ketvirčiu, padidėjo 1,3 procento;valstybės sektoriuje vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2177,6 Lt ir, palyginti su 2010 m. II ketvirčiu, padidėjo 0,5 procento;privačiame sektoriuje (be individualiųjų įmonių) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis sudarė 2016, 7 Lt ir, palyginti su 2010 m. II ketvirčiu, padidėjo 2,0 procento.
Šis vidutinis atlyginimas nėra didelis žvelgiant į šiandieninę socialinio gyvenimo paradigmą, prekės kainos ir perkamosios galios santykį. Jis yra labiau panašus į minimalųjį atlygį. Užkalbinus vargingai gyvenantį ir minimalią algą uždirbantį Lietuvos pilietį, dažnas pastebi, kad jo gyvenimas pagerėtų ir jis pasijustų žmogumi, tuomet jei uždirbtų 5000lt.
Taigi atsitiestų ir oriau žvelgtų į pasaulį. O dabar gi jis priverstas rinktis kitas alternatyvas. Šviesesnės alternatyvos – tai savo profesinę veiklą perkelti į kitas labiau išisivysčiusias šalis, kur profesionalo darbas labiau vertinamas ir kur jam kaip žmogui ir suteikiamos žmogiškos gyvenimo sąlygos.
Tai yra – padirbęs reikiamas valandas, ar sukūręs produktą, toks žmogus už atlygį gali ne tik skaniai pavalgyti su šeimos draugais ar nuvažiuoti savaitgaliui prie jūros į artimąjį kurortą bet ir pailsėti pasirinktinoje Europos šalyje, o gal ir aplankyti tolimesnes pasaulio valstybes. T.y. jaustis visaverčiu pasaulio piliečiu. Ar atsakingą darbą dirbantis bei valdantis milijonus, milijardus nešantį ar kainuojantį valstybinį turtą, valdininkas gali sugebėti (pavadinkime švelniai) neišpešti sau naudos gaudamas tokį, sąlyginai menką darbo užmokestį, kaip penki ar dešimt tūkstančių?
Šios minėtos sumos natūraliai netenkina ir daugelis tai supranta. Tokio vadovo poreikiai žymiai didesni ir mastai bei užmojai siekia galios centrui būdingus apetitus. Todėl logiška, kad apsukrūs valdininikai, varomi egzistencinio noro papildomai gauti didesnę pinigų sumą savo natūraliems, žmogiško orumo ar galios suteikiantiems poreikiams ir apetitams tenkinti, stengiasi prisidurti ir “kombinuoja”. Čia dažnai neapsieinama be verslo, kartais jis tam ir sukūrimas. Valstybinis ir verslo sektorius puikiai sutaria ir puikiai pasidalina darbus, užsakymus ir pinigus, sukurdami abejotinos vertės “benderinius” produkus.
Žinoma – logiška, kad (žemesnes pareigas užimantys darbuotojai taipogi “užsidirba” už lojalumą).Taip susidaro korupcionierų piramidė – pats baisiausias ėduonis griaunantis socialinį teisingumą ir ,apskritai, valstybės pamatus į kurios rėmus be abejo puikiai įsikomponuoja ir teisėsauga. Juk ir tokių pasipinigautojų mąstymas susiformavęs taip, kad būtų koncentruotas į duoto žaidimo kombinacijų sprendimo būdus, kur dažnai tokie žodžiai kaip tėvynė, meilė, bendražmogiškumas, pilietiškumas, atjauta ir t.t. netenka savo reikšminės svarbos, tampa tušti. Lieka tik skaičiai, nors dažnai tesugebama suskaičiuoti tik iki trijų savo palikuonių kartų…
Nėra aišku ir labiau visgi įtartina, kokiu būdu prokurorai gaunantys menkesnį darbo užmokestį nei diktuoja pragyvenimo lygis, iš vis gali dirbti tokį atsakingą darbą – tirti bylas, iššifruoti įvairaus plauko nusikaltimus, atsilaikyti gundomiems kyšiais… Gali būti, kad ne visi prokurorai mokesčių inspekcijai galėtų pagrįsti savo pajamų deklaracijų teisėtumą. Tai ar ne laikas pamąstyti apie kitokį darbo užmokestį ir net valstybės apsaugą, vertą tokio sudėtingo, rizikingo ir kruopštaus darbo. Laikas pamąstyti ir apie naują atskaitomybės sistemą, kuri garantuotų visišką skaidrumą.
“Profesionalams turi būti gerai atlyginama už darbą.” – Ne taip seniai tarstelėjo būsimasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Tikiuosi, kad ant pirštų visų profesionalų nesuskaičiavo. Nes ne vien bankininkas yra profesionalas. Kita vertus ar yra profesijų vertingesnių už kitas. Juk dažnai žmogus negali visų darbų atlikti lygiai taip pat profesionaliai. Ir iš čia turėtų kilti pagarba profesionalumui.
Pagarba verta atitinkamo atlygio. Juk nėra visai aišku ar V.Vasiliauskas pakeitęs savo kabineto valytoją ir vietoj jos ėmęsis tvarkyti banko patalpas – sėkmingai ją pavaduos. Beje kaip ir valytoja V.Vasiliauską. Tad kodėl vienam iš jų turi būti mokama 1000lt kitam 25000lt. Ar taip matuojama atsakomybė? Ar taip matuojamas nukirptos avelių vilnos kiekis? Kas atsakys į klausimą, kodėl Lietuvoje susiklosčiusi praktika, kad profesionalumas vertinamas nelygiai ir kiekiais, o ne kitokiais matavimo principais. Kodėl tuomet niekas neįskaičiuoja priežasties ir pasekmės dėsnio faktinės atsakomybės? (etc.) Profesionalas uždirbti turi daugiau! Ir jei profesionalui bus mokamas jo profesionalumo vertas atlyginimas – tai tik kels bendrą šalies kultūros lygį, vystymąsi bei BVP. Ir niekada nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra ne du profesionalai.
O visi, kas sukuria, pagamina, sukonstruoja, pavalgydina, valdo, vairuoja, gydo, treniruoja ir netgi meldžiasi ir t.t. Ir labai tikėtina, kad V.Vasiliauskas kaip tik kalbėjo apie tokią pagarbą visiems profesionalams, kuriantiems Lietuvos gerovę. Kai atsiras pagarba žmogui, atsispindinti darbo užmokestyje ir socialinėse garantijose, tada galima bus pradėti kalbėti kur kas apie šviesesnes šalies perspektyvas.
Jei prie šiandieninių kainų minimalus darbo užmokestis padidėtų iki 3000lt – žymiai mažiau būtų norinčių pasprukti iš Lietuvos, žmonėms sugrįžtų savigarbos jausmas. Piliečiai gaudami padorų žmogišką atlyginimą, patys nemokamai ir su dideliu užsidegimu imtų organizuoti šventes, įgyvendinti arba skatinti įvairiausius projektus… Patys remtų finansiniais ištekliais, patys statytų dekoracijas ir siūtų rūbus, palaikytų profesionalaus aukštos kokybės meno kūrėjus… O nuoširdžiai talkindami kitaip vertintų ir savo, ir kitų profesionalų darbą. Pagarba sustatytų į vietas ir įprasmintų egzistenciją.
Todėl biudžetą reikėtų formuoti atsižvelgiant į profesionalą žmogų, o ne žarstytis milijonais vieno ar kito abejotinos vertės projekto įgyvendinimui ar namo pastatymui…. (kaip žinia, čia dažniausiai slypi tas pats menkas valdininkų pasipinigavimo modelis) partijų, fondų, savivaldybių ir kitų abstrakcijų finansavimui… Gaudami didesnį atlyginimą žmonės su didesniu užsidegimu ir greičiau gebėtų atlikti savo darbą.. Ir net surastų būdų, kaip jį padaryti racionalesniu tam sunaudodami kuo mažesnius energijos resursus… O tai provokuotų genialių idėjų gimstamumą.
Todėl logiškas pasiūlymas čia: minimalią algą pakelti iki 5000lt*, vidutinis atlyginimas – 15000lt*, aukštas ir atsakingas pareigas užimantiems valstybės tarnautojams – 30000lt*
* – po mokesčių
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]
Kalba redaguota ekspertai.eu