Atskiriant demos ir kratos

Kritikuoti demokratiją tapo blogo tono ženklu, tačiau norint galutinai įtvirtinti Winstono Churchillio teiginį, kad demokratija – geriausia iš išbandytų valdžios formų, tenka nuolat grįžti prie jos persvarstymo. Demokratija tampa panacėja visoms XXI a. pasaulį krečiančioms negandoms, jos paskirtis, kaip ją suprantame dabar, – užtikrinti taiką ir sambūvį tarp skirtingą ekonominį, socialinį ar moralinį pasaulėvaizdį turinčių individų. Iš tikro, demokratijai būdinga žmones redukuoti į individus, statistinį vienetą, kuris, palikęs savo įsitikinimus miegamajame ar bent jau už savo namų durų, viešojoje erdvėje tampa kiekybe. Jo funkcija demokratinėje visuomenėje – drauge su kitais panašiais į jį paskirstyti galią ir nustatyti naują jos pusiausvyrą valstybėje. Taigi demokratija – dvigubai problemiška: ar beformė individų santalka vis dar yra graikiškoji demos, taip pat ar įmanoma apčiuopti valdžią, kai ji yra išsisklaidžiusi po begalinį skaičių individų? Taigi, kokia demos, kokia kratos?

Viduramžiais pradėjęs formuotis individas, suvokiantis savo išskirtinumą, matantis tik sau būdingas savybes, skiriančias jį nuo bendruomenės, šiandien pasiekė tokią savęs įprasminimo stadiją, kai individualizmas nebėra išskirtinumo laidas. Ko gero, tik krikščioniškoje kultūroje galima rasti individualybės išsiskleidimo prielaidas – juk kiekvienas atsakingas tik už savo išganymą, bendruomenės dorybingumas ir pamaldumas negali išgelbėti jai priklausančio, bet krikščionybės dogmoms nepaklūstančio asmens. Panaikinus religijos matmenį, išnyksta ir išganymo klausimas, todėl individui būdinga ieškoti naujų savo išskirtinumo prielaidų. Viena jų – griežtas visuomenės ir jos nuomonės atmetimas. Išskirtinumas skleidžiasi per šokiravimą, vaizdą – individas išsiskiria tik tada, kai jo išorė iškrenta iš bendro konteksto.

Ir vis dėlto individo išskirtinumui būtina jį supanti visuomenė. Visuomenė čia – individų santalka, kuri, nors beformė ir neturinti aiškiai apibrėžto turinio, komunikuoja tarpusavyje suprantama ženklų sistema, sujungiančia paskirus individus ir įgalinančia visuomenės kaip visumos veikimą. Todėl individas, norėdamas išskleisti savo išskirtinę prigimtį, yra priverstas tai daryti laikydamasis visuomenei suprantamų simbolių, jis negali jų paneigti. Jei paskiras žmogus mano, kad ryškiai mėlyni plaukai padaro jį išskirtinį, jis turi suvokti, kad, pirma, mėlyna spalva yra susitarimo reikalas dėl to, ką mes vadiname mėlynu, o ką – žaliu, kad, antra, visuomenė mėlyną plaukų spalvą priima kaip šokiruojantį simbolį. Taigi, norint, kad išskirtinumas skleistųsi, turi egzistuoti ir laukas, kuriame jis gali veikti, ir objektas, kuriam norima padaryti išskirtinumo įspūdį. Abi šios kategorijos telpa į pateiktą visuomenės apibrėžimą.

Taigi, jei visuomenę jungia bendri tarpusavyje suprantami simboliai ir ženklai, politika taip pat įspraudžiama į tam tikrus rėmus. Tai vadinama politikos juridizacija, arba politikos subordinacija teisei. Teisė yra taisyklės, kurioms paklūsta ir individai, ir valdžia, ir visuomenė, dėl jų yra sutariama, jos yra absoliučios. Tačiau yra ir kitas visuomenės paklusimo simboliams politikoje aspektas. Juridizuota politika suvienodina politines jėgas, jos, siekdamos valdžios, remiasi panašiomis nuostatomis, kurios būtų suprantamos ir priimtinos didžiajai visuomenės daliai. Kad visuomenė pasiduoda simboliams, įrodo ir balsavimo rezultatai – skirtingose Lietuvos vietose esančių savivaldybių balsavimo rezultatai dažniausiai sutampa, visuomenės pasidalijimas pagal politines preferencijas yra visuotinis. Visuomenė, nors ir neapčiuopiama, savo egzistavimą įrodo simboliais, skaitinėmis išraiškomis.

Demokratijos veikimui reikalinga sąmoninga, savo bendrumą ir bendrų tikslų homogeniškumą suvokianti visuomenė. Todėl, kalbėdami apie šių laikų demokratiją, turime nepamiršti ir minios fenomeno. Minią nuo visuomenės skiria ją jungiančių simbolių laikinumas, lokalumas, minia formuojasi spontaniškai ir trumpam laikui, tačiau ji paprastai yra tvirtesnė ir apčiuopiamesnė nei visuomenė. Paradoksalu tai, kad individas, kuris siekia būti išskirtinis, minioje suvienodėja, nes, kaip teigia minios fenomeno analizės pradininkas psichologas Gustave’as Le Bonas, minia yra anonimiška, joje individai supanašėja su kitais. Individas, siekiantis būti minios dalis, turi susitaikyti su savitumo praradimu. Tai leidžia jam pasikeisti, jis mano išskleidžiąs savo išskirtinumą, kai yra minioje. Bėda ta, kad norint tapti asmeniu reikia kurti, o minia moka tik griauti, ji nieko nekuria. Todėl individas, tapęs minios dalimi, pasikeičia, tačiau negali būti visiškai unikalus, nes negali manipuliuoti simboliais, iš jų sukurdamas ką nors nauja. Minios simboliai, nors ir laikini, sukuria stiprų efektą ir taip įsitvirtina minios individų vaizduotėje.

Demokratijoje problemiška tai, kad nebeaišku, kas iš tikrųjų yra demos – sąmoninga, pilietiška politinė tauta, visuomenė ar spontaniška minia, įsitikinusi, jog atstovauja tautai ir gali kalbėti jos vardu. Pirmuoju atveju būtų galima teigti, kad vis dar egzistuoja jungianti respublikoniškoji dvasia, jausmas, jog kiekvienas paskiras individas yra atsakingas ne tik už save, bet ir už valstybę – tiek, kiek valstybė jam suteikia, politikos filosofo Isaiah Berlino terminais kalbant, negatyviosios laisvės, individualių sprendimų erdvės, į kurią valstybė negali kištis.

Minios demokratija tampa problemiška. Minios individas yra anonimas, pati minia yra beveidė, tačiau ji, negalėdama būti atsakinga už savo veiksmus, siekia atsakomybės už valstybę – sudėtinį ir be galo sudėtingą, natūralų darinį, – norėdama visai visuomenei prievarta primesti savo dirbtines taisykles, kurių nėra pasiruošusi vykdyti pati. Minia teigia siekianti demokratijos, tačiau ją konsoliduoja atskiri individai, kuriems suteikiama neribota valdžia. Minios demokratijos principo pagrindas – autoritetas. Ir tas autoritetas nėra autoritetas, kurį minioje esantys pasirenka savanoriškai ir kuris įkūnija aukštesnius principus. Minios autoritetai paprastai yra padugnės, kuriems duota valdžia.

Sąmoningos visuomenės užduotis – neleisti šiai galiai plisti ir kuo labiau lokalizuoti minias. Tai yra demokratijos grimasa, kurios mes nenorime, bet esame priversti susitaikyti, nes teigiame žodžio laisvę. Kaip ne kartą buvo įrodyta, sąmoningam galima būti ir nedalyvaujant demokratijos procedūrose ir taip užkertant kelią miniai įtvirtinti savo principus valstybės valdyme. Individas išreiškia save per visuomenės suprantamus simbolius ir turi stengtis atsiriboti nuo minios primetamų žaidimo taisyklių. Vis dėlto galvoti savo galva yra didžiausias malonumas gyvenime.