Atviras laiškas Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei

Rašiau ne vieną prašymą Prezidentei, o taip pat Seimui ir Vyriausybei, nurodydama konkrečius akivaizdžiai neteisingus teisėjų veiksmus, padarytus nagrinėjant mano bylas. Skundžiausi ir Generaliniam prokurorui, nes teisėjų veiksmus laikau ne tik neteisėtais, bet ir nusikalstamais. Lietuvos Baudžiamajame kodekse anksčiau buvo, bet dabar nenumatyta teisėjų baudžiamoji atsakomybė už žinomai neteisingo nuosprendžio, sprendimo ar nutarties priėmimą. Tačiau kai teisėjas tyčia šiurkščiai pažeidžia įstatymą, o tuo pačiu ir Konstitucijos 109 straipsnį, kuris įpareigoja teisėjus, nagrinėjant bylas, klausyti tik įstatymo, teisėjas piktnaudžiauja tarnybine padėtimi. Prokurorai privalėtų į tai reaguoti, nes teisėjas, padaręs nusikaltimą, lygiai kaip ir visi kiti asmenys privalėtų būti baudžiamas už nusikaltimo padarymą įstatymų nustatyta tvarka.

Deja, visus mano prašymus ir skundus valdininkai atmeta jų net nenagrinėję: nurodo, kad niekas neturi teisės kvestionuoti teismų sprendimų, nes teismai nepriklausomi. Tai reiškia, kad teisėjas teismo sprendime ar nuosprendyje gali rašyti bet ką, kas tik jam ateina į galvą. Remiamasi Konstitucija, kad tik teismas vykdo teisingumą, todėl jeigu teismo sprendimas pačių teisėjų nepanaikintas instancine tvarka ir įsiteisėjęs, tai suabejoti teismo sprendimo teisingumu - neįmanomas dalykas: tai būtų baisi šventvagystė. Biblijos skelbiamomis tiesomis galima abejoti, tik ne Lietuvos teisėjų priimtu sprendimu, kuris aukščiau už Dievo žodį.

Esu įsitikinusi, kad taip neturi būti, kad toks valdžios požiūris sukėlė ir toliau tebekelia baisias pasekmes Lietuvai ir jos žmonėms. Todėl ir rašau šį atvirą laišką, kuris demokratine vadinamoje valstybėje turėtų būti išgirstas.

Valdžia pripažįsta, kad valstybėje klestinti korupcija – didžiausias blogis. Prezidentė pabrėžė, kad antrąją kadenciją kovos su korupcija. Korupcija žlugdo ne tik ekonomiką, korupcija kerta tautos šaknis: palaužia žmonių dorovinius principus, naikina tikėjimą svarbiausiomis gyvenimo vertybėmis, visų pirma – teisingumu. Žmonės bėga iš mūsų šalies ne tik dėl to, kad svetur randa skalsesnės duonos kąsnį. Bėga ir dėl to, kad ne vien duona žmonės gyvi…

Kova su korupcija bus tik tušti žodžiai, jeigu nebus imtasi priemonių užkirsti korupcijai kelią teismuose. Būtent korupcija teismuose atveria vartus korupcijai visose kitose veiklos srityse. Neturi taip būti, kad vienas teisėjas prirašė nesąmonių teismo sprendime, kitas teisėjas, jo kolega, rašytine tvarka „viešai“ išnagrinėjęs bylą atmetė apeliacinį skundą, ir „teisingumas“, kuriuo net suabejoti niekas neturi teisės, įgyvendintas.

Kalbama apie viešumo galią demokratinėje visuomenėje. Lietuvoje viešumas nustojęs bet kokios galios, vyrauja ciniškas požiūris: na ir kas, kad laikraštis parašė… Valdžia nekreipia jokio dėmesio. Laikraščiai apie teisėjų nuodėmes jau nustojo rašyti: kai kreipiausi į spaudą, viena garsi žurnalistė pasakė: „Jeigu mes apie žemės grąžinimo bylas rašysim, tai laikraštyje niekam kitam neliks vietos…“

Prieš porą metų buvo išspausdintas žurnalisto A.Lekavičiaus straipsnis „Lietuvoje pirkti žemės galima ir numirėliams“ (2012.06.05 „Lietuvos ryte“, o taip pat internete www.Lrytas.lt). Žurnalistas teisės klausimų neanalizavo, tik aprašė konkrečią situaciją, kaip Lietuvos pilietė Irena Gudašienė negali atgauti jai priklausančios Varėnos rajone, ant Spenglos ežero kranto besidriekiančios jos senelių, Sibiro tremtinių žemės, nes Aukščiausiojo Teismo trys garbingi teisėjai – Algis Norkūnas, Antanas Simniškis ir Aloyzas Marčiulionis 2005 m. balandžio 6 d. neskundžiama ir galutine teismo nutartimi nusprendė, kad šią žemę Alytaus apskrities viršininko administracija teisėtai 1999 m. pardavė prieš ketverius metus mirusiai Anelei Bujūtei. I.Gudašienės kasacinį skundą Aukščiausiasis Teismas atmetė kaip nepagrįstą: nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia su mirusiu asmeniu sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį.

Visuomenės reakcija į tokį absurdišką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą viešais protestais nepasireiškė, tačiau pats Aukščiausiasis Teismas nusprendė ginti savo garbę ir orumą: buvo paskelbtas pranešimas, jog „teismas turi teisę pripažinti sutartį galiojančia, nors ji dar neįforminta“. Kaip suprasti? Sutarties nėra, o teismas turi teisę nesamą sutartį pripažinti galiojančia? Supratę, kad tai absurdiškas teiginys, pranešimo kūrėjai pasitaisė: internetinėje teismo svetainėje nurodė, kad teismas turi teisę sutartį pripažinti galiojančia, nors ji nėra baigta įforminti. Lyg ir įtikinamiau skamba: reikia suprasti, kad sutaris buvo pradėta „forminti“, t.y. pradėta rašyti, o gal ir surašyta žemės pirkėjai Anelei Bujūtei esant gyvai, tik kažkodėl pirkėja sutarties nepasirašė. Taip ir numirė nepasirašiusi.

Net ir ne teisininkui aišku, kad nepasirašytas dokumentas negalioja. Be to, sutartis, kurią Aukščiausiojo Teismo teisėjai A.Norkūnas, A.Simniškis, ir A.Marčiulionis pripažino galiojančia, pačių teisėjų tvirtinimu sudaryta 1999 m. liepos 7 d., t.y. praėjus ketveriems metams po A.Bujūtės mirties. Kodėl tad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas skelbia, kad spaudoje pasirodė “klaidinančios publikacijos”? Kaip ir kuo A.Lekavičiaus straipsnis skaitytojus klaidina? Apie tai Aukščiausiasis Teismas, suprantama, nenurodo.

Kad ir kaip pranešime manipuliuojama sąvokomis „sutartis“ ir „sandoris“ (šios sąvokos nevienareikšmės), vartojamas teisinėje literatūroje nepripažįstamas terminas „sutarties įforminimas“ (sutartys sudaromos), mirusi A.Bujūtė vadinama „bylininke“, tarsi ji, gulėdama kape, sugebėtų ne tik žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudarinėti, bet ir teismuose bylinėtis, kad ir kaip įmantriai stengiamasi aiškinti, kad teisėjai nenusižengė įstatymo reikalavimams, neįmanoma paneigti fakto, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai pripažino galiojančia žemės pirkimo-pardavimo sutartį, valstybės pareigūnų sudarytą su mirusiu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sukūrė precedentą, tad ateityje tikrai neturėtų būti kliūčių numirėliams pirkti žemę. Gal net ir mirę užsienio piliečiai galės Lietuvoje įsigyti žemės…

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešimas - bandymas apginti net trijų teismų – Varėnos rajono apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurie I.Gudašienės byloje priėmė žinomai neteisingus srendimus, yra spjūvis Lietuvos žmonėms į veidą. Pranešimas pateiktas Aukščiausiojo Teismo vardu, tad nejaugi neatsirado nei vieno šio teismo teisėjo, kuris būtų išdrįsęs ginti teisingumą? Neatsirado! Juk teisėjai puikiai supranta, kad šioje byloje padaryti šiurkščiausi tiek proceso teisės, tiek materialinės teisės pažeidimai. Šiame laiške neanalizuosiu absurdiškų Aukščiausiojo Teismo nutarties teiginių, tuo gali įsitikinti kiekvienas, perskaitęs šį valstybės vardu priimtą dokumentą internete (bylos Nr. 3K-3-245/2005).

Mūsų valstybės vadovai nėra teisininkai, bet tiek prezidentūroje, tiek Seime, tiek vyriausybėje dirba būriai teisininkų. Neatsirado nei vieno, kuris būtų atkreipęs valstybės aukščiausiosios valdžios dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas viešai skelbia įžūlų melą ir šlykščią apgaulę. Nejaugi Lietuvos valdžia yra bejėgė prieš teismų savivalę? Nejaugi teismų nepriklausomumas reiškia absoliutų teisėjų nebaudžiamumą? Nejaugi tik tada, kai patys teisėjai praneša, kad kolega suklastojo jų parašus ir pats vienas paleido iš kalėjimo nuteistuosius, kurie dar ilgus metus privalėjo atlikti bausmę, teisėjas gali atsidurti teisiamųjų suole? Tačiau Temidė teisėjams gailestinga…

Konstitucijos 109 straipsnyje pasakyta, kad „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“. Teisėjai vykdo teisingumą, nagrinėdami bylas ir priimdami jose sprendimus. Kai sprendimas priimtas, teisėjas toje byloje jau baigė vykdyti teisingumą, todėl aptariant įvykdytą teisingumo aktą negali būti pažeidžiamas teisėjų nepriklausomumas. Teisėjo įvykdytas teisingumas turi būti viešas ir suprantamas, jeigu nuosprendis ar sprendimas kelia pagrįstų abejonių, demokratinėje valstybėje tos abejonės negali būti užgniaužiamos. Demokratinėje valstybėje aukščiausioji valdžia yra padalinta ne tam, kad viena valdžios insitucija užmerktų akis ir nematytų, ką daro kita valdžios institucija; priešingai, valdžia todėl ir nesutelkiama vienose rankose, kad galėtų būti įgyvendintas kontrolės principas.

Nekontroliuojami teismai Lietuvoje išsigimė. Absoliuti, nekontroliuojama valdžia gimdo absoliučią korupciją. Tai ne mano pastebėjimas, tai seniai pripažinta tiesa. Tai įrodo ne tik I.Gudašienės byla, tai įrodo daugybė teismų sprendimų, apie kuriuos viešai nekalbama ir apie kuriuos nerašo laikraščiai. Tai įrodo ir mano bylos, apie kurias trumpai paminėsiu.

Abiejų mano tėvų – ir 1951 m. nužudyto tėvo Mykolo Meilučio, Lietuvos patrioto, kuris dar net neturėdamas šešiolikos metų savanoriu 1918 m. išėjo kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, ir Stalino kalėjimus iškentėjusios 2009 m. mirusios mamos Salomėjos Meilutienės žemė yra užgrobta ir iki šiol negrąžinta. 15 ha šalia Kauno esanti tėvelio žemė privalėjo visų pirma būti sugrąžinta kaip nusikalstamais veiksmais tremiant mūsų šeimą 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą užgrobtas turtas. Nors istorinė tiesa visiems žinoma, nors pristatau archyvo išduotus dokumentus, kad M.Meilutis su šeima į Sibirą tremiamas dėl to, kad jis yra buožinio 15 ha ūkio savininkas, teisėjai vistiek tvirtina, kad tremiant į Sibirą mano tėvas jokios žemės neturėjo, todėl žemė nusikalstamais veiksmais nebuvo atimta ir jos nereikia grąžinti. Esą paskelbus sovietinę 1940 m. liepos 22 d. deklaraciją dėl žemės, mano tėvo žemė buvo nacionalizuota. Veltui aš, teisininkė, teisėjus bandau įtikinti, kad neužtenka deklaraciją vien paskelbti, jog atsirastų teisinės pasekmės, reikia ją įvykdyti; aiškinu, kad vykdant deklaraciją prieš karą buvo priimti įstatymai, kuriais atimta ir nacionalizuota ūkininkų virš 30 ha turėta žemė, o po karo – virš 20 ha. Kadangi mes turėjome 15 ha, mūsų žemė nebuvo nacionalizuota. Bežemių į Sibirą netrėmė. Jeigu tėvelis buvo bežemis, tai kodėl, teismo nuomone, mus trėmė į Sibirą? 1948 m. trėmė turtingesnius ūkininkus todėl, kad būtų lengviau įvykdyti kolektyvizaciją – kad įbauginti žmonės stotų į kolūkius ir atiduotų kolūkiams žemę ir gyvulius. Be to, pagal tuometinę Konstituciją buvo įtvirtintos trys nuosavybės formos – valstybinė, kolūkinė ir asmeninė. Kolūkių paimta žemė buvo kolūkinė nuosavybė. Aiškinu teisėjams, kad nuo seniausių laikų, kai tik atsirado teisė, išlikęs nusikaltimais užgrobtas turtas visada grąžinamas teisėtiems savininkams. Mano tėvo žemė išlikusi, trėmimai į Sibirą oficialiai pripažinti nusikalstamais veiksmais, žemė kaip ir visas mūsų turtas užgrobta tremiant į Sibirą, tačiau teisėjai neklauso mano argumentų: jiems už viską aukščiau sovietinė deklaracija, joje juk paskelbta, kad žemė visos liaudies turtas…

Tėvo M.Meilučio žemė privalėjo būti sugrąžinta ir kitu teisės pagrindu – remiantis 1991 m. birželio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatymo 1 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad „Nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra“. Jokių kliūčių žemę grąžinti nebuvo, tačiau žemė iki šiol negrąžinta ir už ją neatlyginta. Nors teismas nustatė faktus, kad žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta, teisėjai vistiek tvirtina, kad į M.Meilučio žemę „pilna apimtimi“ atkurtos nuosavybės teisės… Kadangi teisėjai nesivadovauja sveiku protu, cituoju jiems Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame nurodyta, kad „Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos“. Teisėjai vistiek tvirtina, kad į M.Meilučio žemę nuosavybės teisės atkurtos, nes taip valdininkai parašė administraciniame sprendime. Visai nesvarbu, jog administracinis sprendimas neįvykdytas ir žemė negrąžinta, teisėjai tvirtina, kad mano teisės nepažeistos, nes aš turiu popierėlį, kuriame parašyta, kad į M.Meilučio žemę nuosavybės teisės atkurtos „pilna apimtimi“.

Panaši istorija ir su mamos S.Meilutienės 22 arais žemės. Grįžusi iš Sibiro ir Stalino kalėjimų mama nepalūžo, pasistatė kaime, netoli mūsų turėtos žemės, namą. Namo statybai jai buvo suteiktas sklypas, kurį, kai tik buvo leista, 1992 m. ji privatizavo. Už žemę mama sumokėjo 3119 rub., o taip pat valstybinį 300 rublių mokestį už žemės privatizavimą, ir dar 300 rub. mokestį už žemės privatizavimo dokumentų „rengimą ir įforminimą“ (nors dokumentų tvarkymas yra tiesioginė valdininkų tarnybinė pareiga).

Mama testamentu savo turtą paliko mano dukteriai, tačiau iki šiol paveldėjimo dokumentai nesutvarkyti, nes valstybės pareigūnai melavo, kad S.Meilutienė neprivatizavo žemės, kadangi nesumokėjo už žemę pinigų. Kai pareigūnų melas buvo demaskuotas, nes dukrai pavyko tarp mamos dokumentų rasti banko kvitus, teismai vistiek nusprendė, kad S.Meilutienė žemės neprivatizavo ir duktė turi žemę pirkti iš naujo… Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai sprendime nurodė, kad valstybės pareigūnai neišreiškė valios perleisti S.Meilutienei žemę, todėl S.Meilutienė žemės neįgijo. Teismas nustatė, kad pareigūnai turėjo valią leisti S.Meilutienei privatizuoti žemę ir pareikalauti sumokėti pinigus už žemę, neturėdami valios su ja sudaryti notaro patvirtintą sutartį, t.y. apgaudinėjo S.Meilutienę. Tačiau tokius valstybės pareigūnų veiksmus teisėjai laiko teisėtais.

Teisėjų savivalė priimant teismo sprendimus neturi ribų: žinodami, kad jiems viskas galima, pamynę sąžinės likučius, „nepriklausomi“ teisėjai nusprendžia, kad numirėliai gali sudaryti žemės pirkimo sutartis, kad 1948 m. tremiant ūkininkus į Sibirą, ūkininkai buvo bežemiai, kad valstybės pareigūnai savo nuožiūra gali neturėti valios privatizuoti valstybinę žemę, o turėti valią paimti pinigus už parduodamą žemę ir t.t. Lietuvoje nėra jokio teisės laikraščio, kuriame visuomenė būtų informuojama apie teismų veiklą ir apie teisėjų priimamus absurdiškus teismo sprendimus. Atrodytų, kad visuomenė visai nesuinteresuota žinoti, kaip šalyje vykdomas teisingumas ir gauti apie teismų ir kitų teisėsaugos institucijų darbą objektyvią ir profesionalią informaciją. Tokia padėtis, kai pati aukščiausia valstybės teisingumo vykdymo institucija – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas skelbia, kad net trijų teismų teisėjai teisingai pripažino, jog su mirusiu asmeniu sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta ir neprieštarauja įstatymui, negali ilgiau tęstis. Negali ilgiau tęstis teisėjų savivalė bei teisėjų nebaudžiamumas jiems priimant žinomai neteisingus sprendimus ir nuosprendžius.

Rašau šį laišką Lietuvos valstybės vadovams, siekdama, kad mūsų šalyje būtų pradėta reali kova su korupcija, pirmiausiai užkertant kelią korupcijai teismuose.