Autonomija de facto, arba, lietuvi, čiuožk

Pradėsiu nuo antrosios dalies.

Tai buvo... patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą. Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai:

– Aš lenkė, tu lietuvis... Čiuožk.

Valandėlę ji grožėjosi mano suglumusia šypsena, pamažu nykstančia nuo veido, ir be garso krutinamomis lūpomis. Tuo metu aš sprendžiau, ar man nepasigirdo, ar nesapnuoju ir kokiame laike esu: gal karo pabaigoje, kai Armija Krajova įsakė visiems mokytojams lietuviams palikti šį kraštą, gal lenkų okupacijos metais, nuožmiajame lietuvių persekiojimo dvidešimtmetyje, gal dar anksčiau, dvidešimto amžiaus pradžioje, kai užgiedojus bažnyčioje lietuviškai chuliganai sukeldavo riaušes ir muštynes. Ne ne, dabar dvidešimt tretieji metai nepriklausomos Lietuvos! Tai kas čia vyksta?

Sumaiščiai mano galvoje tebeverdant, kiemo šeimininkė ryžtingai žengtelėjo link mano automobilio, ir aš supratau, kad jei ožiuosiuos ir tuoj pat „neiščiuošiu“, gali nukentėti automobilio stiklai.

Iš kur ta neapykanta? Dabar, taikioje suvienytoje Europoje, demokratinėje Lietuvoje? Ta moteriškė turbūt eina į bažnyčią, girdi kunigo kreipimąsi į visus žmones, nežiūrint jų tautybės: „Broliai ir seserys.“ Trečią tūkstantmetį tai kartojama! Bet...

Kur tos neapykantos šaknys? Ką lietuviai būtų bloga lenkams padarę: dabar, anksčiau, per šimtmečius?

Nežinau, nematau, nerandu. 

Gal tik tai, kad lietuviai norėjo likti lietuviai. Mūsų broliai jotvingiai irgi norėjo likti jotvingiai – nuo lenkų ir kryžiuočių žuvo, bet nepasidavė. Lietuvių gyvenamasis plotas tolydžio traukėsi, lietuvių kalba buvo ant bedugnės krašto bent du kartus: kartą jos vos neprarijo lenkų, antrąkart – rusų kalbos. Tauta jau šimtmečiais gyvena gynimosi pozicijoje, kaip niekas nukraujuodama per istorines pervartas. Visos tautos aplinkui, išskyrus latvius, auga, lietuvių per šimtą metų nepadaugėjo.

Čiuožk iš čia, lietuvi, sako man kažkokia netvirtų kojų moteriškė. Nereiktų kreipti į ją dėmesio, pamanyk, atsirado viena tokia ypata. Atleisk jai, Viešpatie, ji nežino, ką kalba.

Tačiau už jos stovintys, tą seniūniją ir tą rajoną valdantys, bendrabūvio atmosferą ten kuriantys ponai tomaševskininkai žino. Žino, kad meluoja, esą čia, apie Vilnių, lenkų žemė nuo amžių. Kad lietuviai čia esą ateiviai ir turėtų integruotis į lenkus. Kad Vilniaus kraštas tik dėl klastingo Ribentropo-Molotovo pakto tapo atplėštas nuo motinos Lenkijos. Kad lietuviai negrąžina nacionalizuotos žemės ir apskritai kėsinasi lenkus praryti. Susiriesdami meluoja per laikraščius, radijas, televizijas, susirinkimuose ir susitikimuose. Nes Lietuvoj žodžio laisvė, prašom, meluokit, kiek užsigeisit. Ir atsiranda, kas tuo melu patiki. Ne tik kaimo bobelės – auga visa nauja karta, kuriai Lenkijos vėliava mielesnė nei Lietuvos, užtenka pasižiūrėti į mitingų nuotraukas.

Propagandos malūnas sukasi toliau. Na, jeigu čia, anot tomaševskininkų, lenkų žemė, tai, žinoma, būtina rašyti lenkiškus vietovių pavadinimus. Soleczniki, o ne Šalčininkai. Podbrodze, o ne Pabradė. Miednicki, o ne Medininkai. Kamienka, o ne Akmenynė. Ir, žinoma, Maisziagola, Turgiele, Resza, upės Waka (Vokė), Mereczanka (Merkys), giria Rudnicka (Rūdininkų). Galiausiai Wilno. Jau važinėja autobusai su tokiais maršrutų užrašais. Lenkindami vietovių pavadinimus neblogai pasidarbavo dar Pilsudskio pareigūnai. Sovietai prūsų žemę rusindami nuėjo dar toliau, bet Lietuvoje taip daryti nedrįso: lietuviškus pavadinimus raidė į raidę užrašydavo rusiškais rašmenimis. Lenkintojai drąsesni, tik va bėda, ne visus pavadinimus pasiseka taip pakeisti, kad visai dingtų jų lietuviška kilmė, ir vėliau gali tekti ginčytis dėl jų lenkiškumo su kalbininkais. O su mūsų tolerantais lengva susitarti, jiems „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“.

„Lenkų žemėje“, be abejo, neturį likti vietinių žmonelių su lietuviškomis pavardėmis, būtų nelogiška. Todėl Daugėlą, paverstą į Dovgialo, reikia užrašyti taip, kad jokiam lietuviui nekiltų abejonių dėl šios pavardės lenkiškumo, o būtent – Dowgialo. Analogiškai Meška – Meško turi virsti į Meszko, Balsys – Balsevič į Balsewicz, Žilius – Žilinskas į Źilinskij. Tik buvusio Šalčinkų mero, dabar Seimo nario, jau aplenkinta, bet labai aiškiai lietuviška, pavardė Talmont nesiduos užrašoma kitaip, ką padarysi, bet tai savas žmogus. Kad lietuviai nemokės ištarti lenkiškai užrašytų pavardžių arba nemokės iš klausos užrašyti, kovotojams už lenkų teises nusispjauti. Kad lietuviams tektų ir kitų Lietuvos  bei Europos tautų – pirmiausia latvių, vokiečių, estų, baltarusių – pavardes rašyti originalo kalba ir dėl to papildyti savo abėcėlę iki 120 nepažįstamų raidžių, kovotojų nejaudina. Galiausiai, siekiant nediskriminuoti kitų tautų, lietuviams tektų į savo raidyną įtraukti rusiškus, arabiškus, turkiškus, armėniškus, gruziniškus rašmenis ir net kinų, japonų hieroglifus. Turėtume pasaulio istorijoje nežinomą eksperimentą, palyginamą nebent su Babelio bokšto statyba, pasibaigusia chaosu ir griuvimu. Bet jokie sveiko proto argumentai neatvėsina lenkų kovotojų. Beje, ir mūsiškių pataikaujančių liberalų, niekaip nesuvokiančių, kad po tokių „reformų“  valstybę telkiančios lietuvių kalbos statusui būtų suduotas mirtinas smūgis ir prasidėtų kalbinė sumaištis. Tos sumaišties daigai jau ir šiaip rodosi: žiniasklaida, skelbimai, knygos prikaišioti svetimvardžių, kurių nemokame ištarti, vadinasi, ir vartoti kalbant; ant pastatų, kavinių puikuojasi tik svetimkalbiai Green hall, Orange office, Forum palace ir daugybė kitų, nors pagal įstatymą pagrindinis užrašas privalėtų būti lietuviškas.

„Lenkų žemėje“ tomaševskininkams nereikią lietuviškų mokyklų, kuriems galams. Lietuviai, baltarusiai, rusai ir kiti laisvai gali mokytis lenkiškose. Kas kad tėvai paduoda prašymus įsteigti lietuvišką mokyklą, galima išmesti juos į šiukšlių dėžę. Todėl per dvidešimt su trupučiu metų Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybės pristeigė lenkiškų mokyklų vos ne kiekviename kaime, o lietuviškų – tekit špygą. Kortas šiek tiek sumaišė apskrities administracija ir Švietimo ministerija, jos ėmėsi pildyti tėvų prašymus. Aktyvistai tokius tėvus atitinkamai „paauklėjo“: ką atleido iš darbo, kam nedavė pašalpų, malkų, ignoravo juos seniūnijose ir savivaldybėse. Galiausiai buvo mesti pinigai iš Lenkijos – po 1 000 zlotų (830 litų), neskaitant nemokamų vadovėlių, kiekvienam pirmokui, kuris eis į lenkišką mokyklą.

Lenkiškose mokyklose, aišku, nereikią lietuvių kalbos pamokų, juk su lietuviais visur susišnekėsi lenkiškai, rusiškai ar angliškai. Blogiausiu atveju įsileisti šitą „paganska mowa“ tik minimaliai. Visi dalykai turį būti dėstomi lenkiškai. Bet lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti Lietuvos valstybė iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, spausdinti visus vadovėlius lenkų kalba, to negana, kiekvienam lenkų mokinio krepšeliui papildomai pridėti 15 proc. lėšų. Lenkiškos mokyklos turi draugauti išimtinai tik su mokyklomis Lenkijoje. Nereikia jose skautų ar šaulių organizacijų, nereikia mokytis lietuviškų dainų ar šokių, nereikia švęsti lietuviškų švenčių.          

Liepusi man čiuožti moteriškaitė garsiai pasakė tai, kas kituose lygiuose daroma tyliai. Lietuviai pamažu „čiuožia“ iš Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybių administracijos, savivaldybėms pavaldžių įmonių ir įstaigų. Iš norinčiųjų įsidarbinti jau oficialiai, pažeidžiant įstatymus, reikalaujama mokėti lenkų kalbą – jei nemoki, „čiuožk“. Nenuostabu, įstatymai čia pažeidinėjami nuolat, visi prie to priprato, teisinė įstatymų apsauga neveikia. Juk ir teisėjai čia daugiausia ne lietuviai. Ir lenkė antstolė tikrai nevykdys teismo sprendimo nukabinti lenkiškas gatvių lenteles, net jeigu pati tokiam sprendimui pritartų: čia gyvenant nesinori turėti nereikalingų problemų.

Ką gi, galima konstatuoti, kad lenkų autonomija de facto jau yra. Kada bus de jure, tik laiko klausimas. Bet jau dabar šovinizmas, zoologinė neapykanta visur kaišioja savo šlykštų snukį. Į šį kraštą nemiela važiuoti, nemiela jame būti, juolab gyventi. Tai dvidešimt metų šį kraštą valdančios tik vienos tautos atstovų veiklos „nuopelnai“.  

Lenkų rinkimų akcijai kurstyti nesantaiką ir neapykantą, matyt, politiškai labai naudinga. Kitaip kas už ją balsuotų. Tačiau tai žaidimas su ugnimi – iš mažų neapykantos kibirkštėlių gali staiga įsiplieksti didelė liepsna.

Nors jau kelios komisijos iš Europos Sąjungos nagrinėjo lenkų skundus dėl jų padėties Lietuvoje, bet jokių pažeidimų nenustatė, atvirkščiai, įsitikino privilegijuota lenkų padėtimi. Čia jie turi kur kas daugiau negu kitose šalyse. Ir apskritai pagal Europos Sąjungoje taikomus apibrėžimus nei lenkai, nei, tarkim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai Lietuvoje negali būti traktuojami kaip tautinės mažumos, nes visos šios tautos turi savo valstybes ir gali laisvai puoselėti savo tautiškumą jose. Derėtų vadinti dalykus tikraisiais vardais: ne nacionalinė mažuma, o tautinė bendrija, bendruomenė. Tada teisiniai aspektai susidėliotų daug aiškiau.     

Stebiesi kai kurių mūsų politinių apžvalgininkų trumparegiškumu, istorinės atminties stoka: anot jų, tegu sau lenkai kaip nori, taip rašo savo pavardes, vietovių pavadinimus, kaip nori, taip mokosi valstybinėse mokyklose. Sunku kai kam už tų tariamai nereikšmingų dalykėlių įžvelgti esmę – Rytų Lietuvos lenkinimo ir autonomizacijos siekį, kitaip tariant, siekį suskaldyti Lietuvą. Ar šitai leisime, ar įteisinsime?   

Kur žiūri mūsų aukštieji politikai? O, jie aukštai skraido! Jų partinėms koalicijoms vis trūksta Lenkų rinkimų akcijos palaikymo, jų užsienio politikoje Lenkija yra toks svarbus dėmuo, su kuriuo, nepaisant visų nepabaigiamų jos reikalavimų, atviro kišimosi į mūsų vidaus reikalus, mūsų piliečių papirkinėjimo Lenko korta ir pinigais, jau čia aptartos Lenkų rinkimų akcijos politikos palaikymo ir formavimo, diplomatinio Lietuvos žeminimo, puolimo tarptautinėse institucijose, – nepaisant viso šito, reikia žūtbūt palaikyti draugiškus santykius, glėbesčiuotis kaip su sąjungininku. Lenkija žino: paspaus ir ateis lietuvių ožka prie vežimo, kaip pareiškė vienas jų prezidentas. Tad mūsų valdantieji greičiau paaukos Vilniją vilkams sudraskyti, negu imsis ją gelbėti.

Gal tauta atsibus ir tars savo žodį.