Balandyje melomanai negalėjo apsieiti be Jameso Blake’o, „The Flaming Lips“ ir „Yeah Yeah Yeahs“

Jameso Blake’o „Overgrown“

Britų atlikėjo Jameso Blake’o albumą „Overgrown“ jau dabar galima drąsiai vadinti vienu gražiausių darbų šiais metais. Ne veltui kalbama apie grožį – virpantį ir liūdną kaip Anthony Johnsono dainos. Pradėjęs savo karjerą kaip post dubstep viltis, Jamesas Blake’as patyrė tikrą metamorfozę – iš nešiojamajame kompiuteryje sielą slepiančio jaunuolio tapęs pažeidžiamu vyrioku, kuris atlieka švelnias dainas apie maištingą meilę. Žinoma, šiame albume, net ir dainose apie pačius intymiausius ir subtiliausius dalykus, galima lengvai išgirsti sudėtingą dramą, kuri yra J. Blake’o žanro paveldas. Ir svarbiausia – jis žino, kaip nuostabiai organizuoti garso takelį. „Overgrown“ - tai albumas, kupinas skausmingų egzistencinių jausmų, kiekviena melodijos frazė čia yra palydėta nerimo, tarsi vyktų svarbus pokalbis, kuriame pauzės byloja daugiau nei žodžiai. Šios melodijos įstringa atmintin sukeldamos mirtino švelnumo ir abstraktaus ilgesio pojūtį. Be sąžinės priekaištų šį albumą galite siųstis iš įvairių interneto šaltinių, nes pats atlikėjas The Guardian pareiškė, kad jam nesvarbu, kokio – pirkto ar ne – jo albumo klausosi žmonės.

The Flaming Lips „Terror“

Nors šiais metais The Flaming Lips švęs trisdešimtmetį, bet ji yra ne pagal amžių jauna ir kupina įdomių idėjų grupė, kuri išleido dar vieną nepriekaištingą albumą. „Terror“ – pirmasis grupės darbas per ketverius metus. The Flaming Lips visada garsėjo savo ekscentriškas išsišokimais, bet oklahomiečiai per savo karjerą pranoko patys save. Jie įrašė klasikų Pink Floyd ir King Crimson perdirbinių albumą; bendradarbiavo su įvairiais atlikėjais, pradedant Yoko Ono ir baigiant paauglių numylėtine, dainininke Kesha (grupė šiais metais planuoja išleisti dar vieną albumą kartu su ja), pateikė pasauliui šešių valandų trukmės dainą; per parą sugebėjo sugroti aštuonis koncertus įvairiuose JAV miestuose ir pan. Svajingos, pakylėtos nuo žemės, beveik ritmą praradusios, „Terror“ dainos tiesiog užburia, joms reikia skirti daugiau dėmesio nei vien jų klausytis fone. Vis dėlto – tai psichodelika, kad ir įvilkta į naują garsinį audinį.

Yeah Yeah Yeahs „Mosquito“

Savo ketvirtąjį albumą grupė iš Bruklino Yeah Yeah Yeahs išleido turėdama beveik legendinės statusą: ankstesni jų darbai sulaukė kritikų liaupsių ir gerbėjų dėmesio. Jų jau melomanai sugebėjo pasiilgti, jie dar nėra pavargę ir visiems atsibodę, o čia dar laiku ir vietoje painiojasi 2000-ųjų pradžios gitarinio roko nostalgija. Yeah Yeah Yeahs ir vožė kaip reikalas, kad visi, kurie kalba apie gitarinio skambesio apmirimą, turėtų užsičiaupti. Žinoma, „Mosquito“ yra užuominų, kad grupė nėra nusiteikusi prieš modernias tendencijas (siautulingas choras „Sacrilege“, elektroninė šaudyklė „These Paths“, kosminis kaukimas „Area 52“), tačiau iš tikrųjų tai širdį į kulnus varantis ir stogą raunantis rokas, ir kiekvienas lėtas gabalas čia kaip atokvėpis, kad būtų išvengta perdozavimo. Tad firminius kūrybinius įgūdžius, įgytus per pastaruosius 10 metų, Yeah Yeah Yeahs sumaniai paleidžia į darbą kaip gaivališkų aistrų proveržį.