(Dėl tranzito į Kaliningradą)
Jeigu aš teisingai suprantu tai, ką girdžiu pastarosiomis dienomis, atėjo laikas egzorcizmo ritualui.
Mąstantiems žmonėms jau seniai yra akivaizdu, kad Lietuvos režimas yra antinacionalinis.
Jis yra antinacionalinis, nes per tris savo viešpatavimo dešimtmečius nuleido kraują lietuvių tautai nuo 3,7 iki 2,8 milijono žmonių lietuvių tautos istorinėje tėvynėje prie Baltijos jūros. Tarp Vilniaus ir Klaipėdos.
Vis dar tarp Vilniaus ir Klaipėdos.
Pastaroji Lietuvos režimo provokacija liudija, kad jis yra ne tik antinacionalinis, bet ir giliausia prasme antiistorinis.
Jis yra antiistorinis, nes nuo pat pradžios susiejo save - kartu paversdamas lietuvių tautą savo pražūtingo sprendimo įkaite – su melaginga neoliberalia „istorijos pabaigos“ paradigma, kitais žodžiais įvardijama kaip „vienpolis“ neoliberalios globalizacijos pax Americana pasaulis.
Krikščionybėje istorija suprantama kaip Dievo ir žmogaus valių bendradarbiavimo laukas.
Jeigu nebendradarbiaujama su Dievo valia, bendradarbiaujama su Jo priešininko valia.
Aš neturiu galios pažvelgti į sielas tų, kurie yra atsakingi už pastarąją Lietuvos režimo provokaciją. Bet yra pasakyta: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16)
Aš matau Lietuvos režimo viešpatavimo vaisius lietuvių tautai.
Pastaroji Lietuvos režimo provokacija dvelkia tokia panieka Lietuvos istorijai, tokiu nesuvokiamu noru kenkti Rusijai – net Lietuvos teritorinio vientisumo ir apskritai egzistencijos kaina - jog man susidaro įspūdis, kad šios provokacijos vykdytojai veikė ne kaip gyvos Lietuvos istorijos dalyviai ir lietuvių tautos atstovai, o kaip dvasios iš anapus istorijos esančios tikrovės.
Reikalingas egzorcizmas.
Tik kas jį atliks?
![](/static/img/logo_bottom.png)