Baudžiamoji byla knygų leidėjui: ką pasakytų popiežius Pranciškus?

Štai ir prabėgo lygiai pusantrų metų, kai į mano vadovautą leidybinę akcinę bendrovę – UAB „Mūsų gairės“, esančią Vilniaus spaudos rūmuose, įsiveržė vienuolika ginkluotų ir neginkluotų policijos pareigūnų ir konfiskavo (be teismo sprendimo) niekur anksčiau neuždraustos, kitose šalyse sėkmingai leidžiamos ir platinamos rusų žurnalistės Galinos Sapožnikovos interviu knygos lietuviškojo leidimo „Išdavystės kaina“ tiražą. Kartu buvo išvežtas (ir iki šiol negrąžintas) leidyklos kompiuteris.

Po to sekė mano – knygos leidėjo – apklausa policijoje, vienuolika mėnesių besitęsęs ikiteisminis tyrimas, tris mėnesius – laukiamų rezultatų nedavusi įmonės finansinės veiklos revizija, kol Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis šių metų vasario mėnesį – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga – raportavo apie tos išskirtinės bylos parengimą teismui. Kaltinimas man – pagal prieš aštuonmetį Seimo „pagimdyto“ Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio 1 dalį. Esą Povilas Masilionis, išversdamas į lietuvių kalbą ir išleisdamas Galinos Sapožnikovos knygą, „užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritarė ir šiurkščiai menkino 1990–1991 metais agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikos gyventojams...“ (Apie tai bus polemizuojama teisme, todėl dabar ta tema neverta kalbėti.)

Nebe pirmą kartą man, kaip knygų leidėjui, tenka varstyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės teismų duris. Po kelių tokių bylų padariau išvadą: mūsų šalies teismų sistema sąmoningai orientuota į tai, kad kuo ilgiau būtų vilkinamas baudžiamųjų bylų (ir ne tik jų) svarstymas. Gal dėl tų nagrinėjimų solidumo įspūdžio? Gal dėl psichologinio poveikio kaltinamajam ir jo aplinkai? Gal dėl noro palengva paskandinti užmarštin skandalingą bylą? Tegu tai išaiškina teisės specialistai ir politikai.

Pastarosios bylos svarstymas tęsiasi pusę metų, tačiau jam nei galo, nei krašto nematyti. Tiesa, vienas iš tų išvardintų retorinių klausimų neseniai atsakytas: dėl tvyrančios Lietuvoje užsakovų baimės turėti reikalų su teisiamu knygų leidėju UAB „Mūsų gairės“ jau oficialiai sustabdė savo veiklą.

Rugsėjo 24-ąją, vos išvykus iš Lietuvos popiežiui Pranciškui, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Eglė Gruodienė pateikė dar vieną proceso vilkinimo iniciatyvą: paskelbė nutartį dėl skiriamos kalbinės (lingvistinės) ekspertizės mano baudžiamojoje byloje. Pasirodo, Lietuvos teismo ekspertizės centro Dokumentų ekspertizių skyriaus lingvistikos ekspertai kalbiniu požiūriu pagal pateiktus klausimus analizuos Galinos Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ ir mano įžangą joje „Leidėjų žodis“. Tuo pačiu baudžiamojoje byloje ilgam paskelbta pertrauka.

Ankstesniame teismo posėdyje aš tokios ekspertizės skyrimui paprieštaravau, nes tai tikrai užvilkins teismo procesą. Be to, dar ikiteisminio tyrimo metu už 345 eurus kriminalistų buvo pasamdytas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto specialistas, žinomas politologas Tomas Janeliūnas, kuris jau išnagrinėjo Galinos Sapožnikovos knygos ir mano įžangos joje turinį. Šis specialistas buvo iškviestas į teismą ir liudijo viename iš posėdžių. Kam dar papildomai eikvoti laiką ir žmogiškuosius bei finansinius resursus kalbinei (lingvistinei) analizei?

Antra vertus, kaip rodo analogiška 2012–2013 metų žurnalisto Algirdo Paleckio baudžiamoji byla, kalbinė ekspertizė politizuotose bylose visiškai nereikalinga.

Prisimenate: Algirdas Paleckis vienoje radijo laidoje išsakė informacijos poveikyje suformuotą nuomonę – tik du sakinius: „O kas buvo sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, o kalbos specialistei – Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto vyresniajai mokslo darbuotojai, VU docentei Daliai Satkauskytei – tik apylinkės teismui pavyko įrodyti, kad tai yra nuomonė, ir net ne galutinė, o procesas, nes yra žodis „aiškėja“. Deja, Vilniaus apygardos teisme, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, į kalbos specialistės pastabas visiškai nekreipta dėmesio, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų nutartyje net priekaištaujama apylinkės teismui, kam jis iš viso pasitelkė kalbos specialistę. Ta išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo: „Byloje esanti specialisto išvada nelaikytina įrodymu, be kurio byloje įrodinėtinos aplinkybės negalėtų būti nustatytos“. Taigi ir man sukurptoje baudžiamojoje byloje kalbos specialistų pastabos bus imamos domėn tik tada, jei jos derės šioje politizuotoje byloje.

Parašiau šias eilutes ir galvoju: „O ką pasakytų mūsų politinio elito pompastiškai sutiktas ir išlydėtas popiežius Pranciškus, susipažinęs su absurdiška baudžiamąja byla knygų leidėjui? Dievaži, jis jau tai pasakė:

– „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų“;

– „... kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“;

– „...kai užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, atsisakome Jėzaus Gerosios Naujienos“;

– „... te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“.

Ne visiems, ypač mūsų politikos „vanagams“, priimtinos tos popiežiaus Pranciškaus mintys.