Birutė Bagdonaitė: „Stengiuosi visą laiką mokytis, nes mokymasis daro žmogų įdomesnį“

Ar moteris gali tapti simfoninio orkestro dirigente ir net kažką pasiekti? Pasirodo – taip, tik „reikia daug darbo, kantrybės ir meilės muzikai“, – teigia Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos auklėtinė, dirigavimo klasėje besimokanti Birutė Bagdonaitė (gim. 1995).

Nors ir jauna, Birutė jau tvirtai stovi prie orkestro pakylos, o žiniasklaidoje vis randame pranešimų apie pergales konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kalbamės su Birute po visai neseniai Rygoje vykusio tarptautinio Imanto Kokaro vardo jaunųjų, profesionaliai ugdomų choro dirigentų konkurso, kur Birutė tapo antrosios vietos laimėtoja ir pelnė Europoje gerai žinomo choro „Ave Sol“ simpatijų prizą.

Daugeliui žmonių, ypač nesidominčių muzika, atrodo, kad dirigento specialybė – viena iš lengviausių. Kodėl sunku būti, tapti dirigente? Ar iš tiesų tokios profesijos atstovams užtenka „mosuoti rankomis“?

Dirigentas yra iniciatorius. Jo pagrindinė užduotis – bendrauti su žmonėmis kūno kalba. Gerai, jei prieš tave stovi trisdešimt muzikantų. O jei daugiau nei du šimtai? Todėl ir sakau, kad dirigentas yra iniciatorius, visapusiškas žmogus, taip pat – protingesnis už visus du šimtus. Dirigavimas yra lygus subtilumui. Dirigentas yra ne tik pagrindinis įrankis muzikantams, kad jie kažką sukurtų, tačiau kartu pagrindinė jėga. Visas kūnas, išraiška privalo spinduliuoti energiją, kurios žiūrovai, deja, dažniausiai nemato – juk dirigentas stovi nusisukęs (šypsosi).

Ar niekada neabejojai dėl savo pašaukimo?

Jei neturi to, ko reikia, niekada netapsi dirigentu, nesvarbu, kokie rimti yra tavo norai. Einant diriguoti svarbu tikėti tuo, ką darai, net jei tavo rankos šaltos ar pirštai sustingę. Ateidamas jau žinai, ką pasakysi, pačią pirmą natą, jos skambesį. Tu negali suklysti, kai galvoji apie muziką ne mintimis, o jausmais, todėl ne – niekada neabejojau dėl savo pašaukimo.

Koks jausmas, kai salėje išjungia šviesas ir nugriaudėja ovacijos?

Tas jausmas yra geras. Bet geras tik tuo, kad žmonės ploja ne tau. Manau, jei žmonės po koncerto laimingi, nugriaudėja ovacijos, tai yra nuopelnas tų, kurie stovi už tavęs. Orkestro. Ir net jei plojimus „pasisavini“, širdimi stengiesi juos atiduoti kitiems. Jei turi tokią mintį, žmonės visada stengsis groti kartu su tavimi. Apskritai, tikslas muzikoje turi eiti į kažką, bet nebūtinai į pabaigą. Todėl diriguodama norėčiau, kad kūrinys niekada nesibaigtų, tęstųsi amžinai.

Kaip manai, kas muzikantui svarbiau – talentas ar atkaklus darbas?

Darbas. Yra daug žmonių, kurie yra labai talentingi, tačiau jie retai prasimuša į patį viršų. Nesakau, kad talentas nesvarbus, – tik daugelį kartų teko matyti, kaip žmonės, kuriems pranašaujamos karjeros aukštumos, nors ir dirba, nerealizuoja savo talento iki galo ir vėliau, per mažai tobulėdami, praranda patys save. Jei turi šiek tiek mažiau talento, tau reikės daug daugiau dirbti, tačiau tuomet niekada neprarasi noro tobulėti ir mokytis kiekvieną dieną, nesvarbu, koks geras dirigentas būtum. Kai daug dirbi, noras „tapti“ progresuoja. Savaitgaliai nesiskiria nuo darbo dienų – klarnetai, obojai, trimitai visada mano mintyse (šypsosi).

Tapti simfoninio orkestro dirigente – ypač sunku, paprastai ši specialybė priklauso vyrams. Ar esi pasirengusi dėl karjeros paaukoti viską?

Simfoniniam orkestrui diriguojanti moteris ne blogesnė už vyrą, tačiau norėdama pasiekti tiek, kiek pasiektų dirigentas vyras, šioje srityje turėsiu dirbti dešimteriopai daugiau, nors profesija – ta pati. Nebijau sakyti, kad ketinu dirigavimui atiduoti visą gyvenimą. Vienintelis mano sentimentas – muzika ir grožis, kurį noriu suteikti kitiems žmonėms. Nuo pat vaikystės augau nešeimyninėje aplinkoje, ir savo popietes leisdavau orkestro salėje. Muzika – pagrindas, kuris visada bus pirmoje vietoje, bet taip pat kartais pasvarstau, kad karjerai meilės nereikia, tik tam, ką tu darai, o mano meilė – muzika.

Kodėl pasirinkai klasikinę, o ne šiuolaikinę muziką?

Nuo XX a. vidurio pradėjo vystytis naujosios technologijos, ir žmonės nebesuvokė, ko jiems reikia klausytis. Muzika augo ir plėtėsi greičiau už klausytojus, todėl atsirado daug įvairių sąskambių, apie kuriuos įdomu skaityti, išgirsti, bet tai visai nepanašu į tai, prie ko esame pratę. Klasikų klasika – Bethovenas, Bachas, kiti klasiką kūrę kompozitoriai - atspindi tikruosius žmogaus jausmus ir visuomet vienaip ar kitaip, kartais net nepastebint, papildo mūsų aplinką. Juk tik tam, kad taptume šiuolaikiški, nenugriovėme viso senamiesčio ir nepristatėme dangoraižių. Žmonėms visada reikės to, kas atspindi jų vidų, ir yra natūralu, todėl klasikinė muzika, jos interpretacijos niekada nepraras populiarumo.

Ko palinkėtum šių dienų muzikinei Lietuvai?

Nebijoti tikėti ir tapti tuo, kuo norisi būti. Jei iš tiesų nori kažko pasiekti, reikia susitaikyti su tuo, kad teks ne vieną ir ne du kartus net iš pačių artimiausių žmonių išgirsti, kad kažko negali ar nesugebi. Jei iš tiesų nori, gali viską. Tačiau reikia ne tik galėti, bet ir daryti viską: suprasti, jog, norint puikiai atlikti kūrinį, idėjas, kelių repeticijų neužtenka. Linkiu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau jaunų, atvirų žmonių, kurie turėtų jėgų bei pakankamai drąsos ką nors pakeisti, nes iš tiesų įmanoma viskas. 

www.radikaliai.lt