Dėl Rusijos dujų tiekimo nutraukimo karo Ukrainoje kaina bus perkelta italų šeimoms ir įmonėms, o tai pasmerks mus ilgus metus truksiančiai recesijai. Štai kodėl laikas susitaikyti su realybe, o ne su iliuzinėmis strateginėmis analizėmis, paremtomis karo propaganda, o ne faktais.
Štai kodėl teisinga paklausti, ar derybos su Vladimiru Putinu nėra moraliai priimtinesnės nei pralaimėto karo tęsimas. Veltui tęsiamas karas pareikalaus dar daugiau žmonių gyvybių, padidins pasaulinio konflikto riziką ir pasmerks Italiją ir Europą ekonominei katastrofai. Reikia atkreipti dėmesį į tris aspektus: karinį, ekonominį ir politinį.
Karo fronte padėtis yra aiški. Laimi rusai, o ne ukrainiečiai. Nuostoliai, siekiantys 150 žuvusių ir 800 sužeistų per dieną, pastaraisiais mėnesiais atėmė iš Kijevo geriausius kovotojus ir fronto liniją bei logistiką paliko greitai apmokytiems naujokams.
Tai ne tik labai menkina NATO žadėtų ginklų sistemų efektyvumą, bet ir viltį dėl puolimo atkariaujant 20% Rusijos rankose jau esančių teritorijų paverčia iliuzine. Neatsitiktinai JAV gynybos sekretoriaus pavaduotoja Katlin Hiks (Kathleen Hicks) abejoja Kijevo gebėjimu pasipriešinti „penkis ar dešimt mėnesių“.
Ekonominė realybė dar skaudesnė. Kol Maskva atlaiko sankcijas be didesnių pasekmių, Italija ir ES patiria bumerango efektą. „JP Morgan“ jau prognozuoja žalios naftos kainą 380 USD už barelį, o Italijos banko vadovas Injacijo Visko (Ignazio Visco) numato dvejų metų recesiją, jei būtų visiškai nutrauktas Rusijos dujų tiekimas.
Per tuos dvejus metus mūsų įmonės praras viską, ir pas mus ateis Kinija kaip tikroji Rusijos ir NATO susidūrimo nugalėtoja. Jau nekalbant apie migrantų riziką. Kviečių krizė stumia mases alkanų žmonių iš Afrikos į pietus nuo Sacharos į Libiją, o tai pranašauja masinį srautą į Italiją, kurioje jau gyvena 145 000 ukrainiečių pabėgėlių.
Politiniame fronte konflikto pragaištingumas yra dar akivaizdesnis. Pralaimėjimo šmėkla lapkritį vyksiančiuose „vidurinės kadencijos“ rinkimuose dėl energijos kainų ir infliacijos griauna Džo Baideno (Joe Biden) ryžtą.
Tuo tarpu Londonas, Paryžius, Roma ir Berlynas išgyvena savo krizes, dėl kurių Ukrainos iššūkis gali tapti nereikšmingas.
O Vokietija užsimena apie sankcijų režimo pažeidimą tam, kad užsitikrintų Rusijos dujų tiekimą. Kaip tik dėl šių priežasčių reikia klausytis tokių senų išminčių, kaip Henris Kisindžeris (Henry Kissinger), kuris yra įsitikinęs, kad reikia susitarti su Kremliumi iki liepos pabaigos, tai yra, „kol dar nėra sukilimų ir sunkiai įveikiamų įtampų“.
Jei nesusitarsime dabar, atrodo, tai bus sunku padaryti tada, kai, užkariavęs Donbasą, Putinas pažvelgs į Odesą, ir mes atsidursime dar pražūtingesnėje kryžkelėje: sustabdyti jį tiesiogiai įsikišant į konfliktą arba priimti į Europą nugalėtą Ukrainą, ekonomiškai nukraujavusią ir pasmerktą gyventi iš mūsų pagalbos.
Šaltinis: ilgiornale.it
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
