Budeliai ir aukos

Siūlome režisierės Alicijos Žukauskaitės parinktą ir iš rusų kalbos išverstą publikaciją.

Kovo 5 dieną sukako 60 metų nuo Stalino mirties. Bet ne tik todėl noriu pasiūlyti skaitytojams kiek sutrumpintą Jevgenijos Albac rašinį apie Dono kapines Maskvoje. Tai labai senos kapinės, kuriose palaidoti Gruzijos kunigaikščiai, Aleksandro Puškino duktė ir pusbroliai, dekabristai,  taip pat Didžiojo Teroro metų budeliai ir politinių represijų aukos. Tų kapinių dramatiška ir menkai žinoma istorija asmeniškai liečia ir autorę. J. Albac – žinoma Rusijos žurnalistė, studijavusi Maskvos ir Harvardo universitetuose, filosofijos bei ekonomikos mokslų daktarė, o šiuo metu žurnalo „The New Times“ vyriausioji redaktorė. Stalino vardas nuolat atgyja tai Rusijos spaudoje, tai demonstracijų plakatuose. Bėda ta, kad Rusija nesugebėjo, tiksliau, neišdrįso priimti liustracijos įstatymo. Gal dėl to Didysis Teroras tebėra negyjanti žaizda. O panašių kapinių galima rasti ir Lietuvoje. Alicija Žukauskaitė.

Budeliai ir aukos

Reportažas iš Maskvos Dono kapinių, kur guli tie, kurie šaudė, ir tie, kuriuos šaudė. Pirmiesiems - paminklai, antriesiems - nepareikalautų palaikų kapas

Sunkvežimiai su sušaudytųjų kūnais įvažiuodavo į kapines naktį per centrinius vartus ir judėdavo tiesiai link krematoriumo, įrengto buvusioje Šv. Serafimo Sarovskio cerkvėje. Apvažiuodavo ją iš kairės, sunkvežimį pristumdavo galu prie „juodojo“ įėjimo tiesiai priešais žemiau esančias krosnis. Krematoriumas buvo atidarytas 1927 metų spalio mėnesį Spalio revoliucijos dešimtųjų metinių proga, o krosnis įsigijo iš garsios vokiečių firmos „J. A. Topfas ir sūnūs“ - tos pačios, kuri vėliau aprūpindavo krosnimis Osvencimą, Buchenvaldą, Mauthauzeną ir t. t. Taigi, trisdešimt septintaisiais, kai prasidėjo masiniai šaudymai, per naktį buvo galima „apdoroti“ keliasdešimt lavonų.

1937-ųjų lapkričio 2-osios naktį buvo sušaudyta ir kremuota ne mažiau nei 80 žmonių. Tarp jų ir mano antros eilės senelis, inžinierius-elektromechanikas Markas Michailovičius Albacas.

Visai operacijai – nuo sušaudymo iki sudeginimo – vadovavo TSRS NKVD komendantas, tuomet dar tik valstybės saugumo kapitonas Vasilijus Blochinas: jo parašu patvirtinti ir „nuosprendžio įvykdymo“ aktai, ir krematoriumo direktoriui skirti rašteliai apie lavonų perdavimą „neatidėliotinam kremavimui“, ir žmonių pavertimo pelenais aktai.

Vasilijaus Blochino paminklas ir kapas – jis ramiai pasitraukė iš gyvenimo 1955 metais – yra kairėje nuo Dono kapinių vartų: sklypas Nr. 1, alėja Nr. 2. Kur yra tai, kas liko iš Marko Albaco ir tūkstančių kitų, ištiktų tokio paties likimo, nežino niekas.

Budelis

Istorikas Arsenijus Roginskis pasakojo, kaip kartą ėjo per kapines, norėdamas aplankyti Sergejaus Andrejevičiaus Muromcevo, pirmosios caro Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko, kapą, ir eidamas takeliu atgal pamatė užrašą: „Blochinas Vasilijus Michailovičius“. Nejaugi tas pats? Tas pats. „Ir štai jie guli greta – ir rusų demokratijos simbolis, ir budelis“, – pasakojo istorikas A. Roginskis, žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorialas“ pirmininkas, žmogus, tikriausiai daugiau už visus šiandienėje Rusijoje žinantis apie tai, kas, kur ir kodėl naikino šalį Didžiojo Teroro metais.

V. Blochinas pradėjo vadovauti GPU šaudytojų komandai dar 1924 metais – būtent tuo metu įvykdytų bausmių aktuose atsirado jo pavardė. O savo paskutinį šaudymą jis įvykdė 1953 metų kovo 2-ąją – likus trims dienoms iki Stalino mirties. Trisdešimt metų jis šaudė žmonėms į pakaušį. Kiek yra jo sąskaitoje? Šimtai? Tūkstančiai? Akivaizdu, kad ranka nedrebėjo, abejonės nekamavo: karjeros laiptais kilo greitai. Vargingo valstiečio sūnus, kilęs iš Vladimiro srities Gavrilovsko kaimo, būdamas keturiasdešimties, 1935 metais jau buvo valstybės saugumo kapitonu, tai armijos hierarchijoje prilygo papulkininkiui, keturiasdešimtaisiais – majoru, keturiasdešimt penktaisiais  - KGB generolu-majoru, apdovanotas (iki karo) dviem Raudonosios vėliavos ordinais, paskui dar ordinai, tarp jų ir pats aukščiausias – Lenino ordinas. Laimingai išvengė NKVD valymų: nepakliuvo nei kai likvidavo Jagodos čekistus, nei kai kirto per apsvaigusius nuo kraujo Ježovo čekistus, ir Berijos laikais jam taip pat sekėsi gerai. Ir visuomet, prie visų valdžių, jis vadovavo Lubiankos administracinei ūkinei valdybai: buvo atsakingas už automobilius, valytojas, leidimus, nepertraukiamą elektros bei vandens tiekimą svarbiausiai SSSR baudžiamajai įstaigai. Ūkio daliai priklausė ir šaudančioji komanda. „Juk tai ūkinis reikalas – sušaudymas, - paaiškino A. Roginskis. - Žmogų reikėjo paimti iš kalėjimo kameros, nuvežti į sušaudymo vietą, įvykdyti nuosprendį, vėliau kažką daryti su lavonu, ir ne su vienu – penkiasdešimt žmonių per naktį... Juos reikėjo kažkur nuvežti, užkasti arba kremuoti, kaip čia, Dono kapinėse. Tai didelis ūkinis darbas. Dėl to nuo pat pradžios, nuo revoliucijos ir VČK (Visasąjunginė ypatingoji komisija) laikų, ši funkcija buvo patikėta komendantams, tvarkiusiems viską nuo lempučių iki sušaudymų.“

Problemų V. Blochinui iškilo tik Chruščiovo laikais – 1954 metų pabaigoje iš jo buvo atimtas generolo-majoro laipsnis kaip iš asmens, „diskreditavusio save darbo organuose metu“. O po keturių mėnesių jis iškeliavo anapilin. Kodėl palaidojo ten, kur po kiekvienu takeliu - nužudytų žmonių palaikai? Tikriausiai tai buvo atsitiktinumas. Pastatė kuklų paminklą - fotografijoje jis buvo civiliniais rūbais. Praėjo beveik pusė amžiaus, pasikeitė penki generaliniai sekretoriai ir prezidentai. 2000-aisiais prezidentu tapo TSRS KGB atsargos pulkininkas Vladimiras Putinas. O po kelerių metų, apie 2003-iuosius, kaip pasakoja A. Roginskis, ant kapo atsirado naujas paminklas: didelė brangi marmuro plokštė, o fotografijoje trisdešimties metų stažą turintis budelis ir vėl su antpečiais - valstybės saugumo generolas-majoras. Atėjo laikas.

„Tai jis mano senelio brolio žudikas?“ - paklausiau A. Roginskio. „Žudikas pirmiausia yra tas, kuris jį nuteisė sušaudyti. Sąraše, kuriam yra Albac pavardė, matome parašą – J. Stalinas. Paskui tas, kuris paspaudė gaiduką: tai galėjo būti Blochinas, o galėjo būti ir jo pavaduotojas Jakovlevas. Tačiau nuosprendžio įvykdymo akte yra būtent Vasilijaus Blochino parašas.“

Piotro Jakovlevo, NKVD komendantinio skyriaus viršininko pavaduotojo, kapas irgi čia pat, Dono kapinėse, kairėje nuo jo viršininko kapo - juodas akmuo, sena uniformuoto žmogaus su ordinais nuotrauka bei užrašas: "Brangiam mylimam vyrui ir tėvui".

Sušaudytųjų sąrašai

Vadinamieji Stalino sąrašai – tai garsiojo 1934 metų gruodžio 1 dienos įstatymo “dėl supaprastintos teismų tvarkos”, kuris buvo priimtas Kirovo nužudymo dieną, pasekmė. Pagal šią tvarką šalių dalyvavimas teismo posėdžiuose nebūtinas – apsieita be advokatų, liudininkų, nuosprendis negalėjo būti apskųstas, neįmanomas buvo ir malonės prašymas – nuosprendis vykdytas nedelsiant.

Iki 1937 metų vasario nuosprendžius ypač svarbiose bylose tvirtindavo VKP(b) politinis biuras, o „nuo 1937-ųjų vasario ir iki 1938-ųjų lapkričio - asmeniškai pats Stalinas ir jo artimiausi bendražygiai“, - rašoma A. Roginskio pabaigos žodyje knygai „Sušaudymui pasmerktųjų sąrašai. Maskva 1935–1953. Dono kapinės“.

Dar viena citata: „Iš viso žinomi 383 tokie sąrašai. Stalino parašas – ant 357, Molotovo - ant 372, Kaganovičiaus - ant 188, Vorošilovo – ant 185, Ždanovo - ant 176, Ježovo – ant aštuonių, kaip ir Mikojano, S. Kosioro – ant penkių. Tarp šių vizų pasitaiko ir ilgesnių įrašų: „Sveikinu! Kaganovičius!“ arba: „Už visų 138 žmonių sušaudymą. Stalinas“. Pagal „Memorialo“ istorikų skaičiavimus, tautų vadas asmeniškai pasirašė nuosprendį apie 40 tūkstančių žmonių.

Paskutinė kelionė

Marką Albacą atvežė į Nikolskajos gatvę 23, kur posėdžiavo Karinė kolegija, 1937 metų lapkričio 1-ąją. Beje, kartais kolegija rengdavo ir išvažiuojamuosius posėdžius – tiesiai kalėjimuose, raudonuosiuose kampeliuose. Spektaklį, vadinamą teismu, vykdė trys žmonės ir sekretorius. Veiksmas trukdavo 10-15 minučių. Tokiu būdu per dieną pavykdavo „peržiūrėti“ iki 75 bylų. Karinė kolegija, žinoma, nieko neteisė – tik protokoluodavo Stalino paskelbtus nuosprendžius. Kas ir kaip vykdavo posėdžių salėje – nežinoma. O toliau? Tą pačią dieną, lapkričio 1-ąją, jį išvežė į kalėjimą, kuriame buvo šaudymo patalpos. Kur tiksliai, neaišku. Tokios patalpos buvo Butyrkų kalėjime, kaip pasakoja, Pugačiovo bokšte. Dabar ten personalo valgykla. Patalpos buvo ir NKVD vidaus kalėjime Lubiankoje, Aukščiausiajame Teisme bei dar keliose kitose vietose.

O toliau? O toliau jį tikriausiai uždarė surinkimo kameroje kartu su kitais nuteistaisiais. Šaudymas prasidėjo vakare, apie 22 valandą. Paskui sušuko pavardę, surišo rankas. Išvedė. Atsidarė durys – į nosį trinktelėjo aštrus kraujo kvapas. Ar prisiminė jis tuomet žmoną Sonią, du vaikus - duktė vyresnė, sūnus visai mažiukas? O gal tokiu momentu visa, kas žmogiška, pradingsta, ir lieka tik gyvuliška baimė? Žengė žingsnį – ir staiga smūgis plaktuku per galvą, kad budeliams būtų lengviau susitvarkyti su nuosprendžiu. Sukniubo ant šaudytojų rankų, šie įprastu judesiu sulenkė kūną galva žemyn, trečiasis ištiesė ranką ir paleido kulką į pakaušį. Paskui įsiūbavę įmetė kūną į sunkvežimį, kuriame tokių dar šiltų buvo gal penkiasdešimt. Tuščios naktinės Maskvos gatvės. Dono kapinės.

Bendras kapas Nr. 1

Kapinių gilumoje, kairėje pusėje, visai arti nuo dabar uždarytų geležinių purvinos plytų spalvos vartų, vedančių į Dono vienuolyno teritoriją, yra nuoroda: „Bendras kapas Nr. 1“. Kapas – tai pigaus pilko akmens penkiabriaunis, gal kokių dviejų su puse metro skersmens. Ant juodos vertikalios plytos iškalta: „Nepareikalautų palaikų laidojimo vieta nuo 1930 iki 1942 m.“ Ant grublėto pilko akmens parašyta: „Čia palaidoti 1930–1942 metais nekaltai nukankintų ir sušaudytų politinių represijų aukų palaikai. Amžinas jiems atminimas“. Štai ir visas, tiesą sakant, paminklas 5065 represuotiesiems, kurių palaikai šioje vietoje susimaišę su žeme.

Pilkąjį akmenį pastatė buvę kaliniai perestroikos pabaigoje. Nukankinusi ir nužudžiusi tūkstančius žmonių, valstybė išstenėjo tik nuorodą. O čia, tarp kitko, pelenai Raudonosios armijos spalvos: maršalų Tuchačevskio ir Bliucherio, komandarmų Uborevičiaus, Primakovo, Korkos – iš tų, kuriuos šlovina oficialioji istorija. Tiesa, giminės į žemę prismaigstė stačiakampių skardinių lentelių su pavardėmis. Jų yra apie šimtas ir jos užima visą kapą, taigi, jokiam paminklui ar juo labiau stelai čia vietos nėra. Gal už dešimties metrų - „Bendras kapas Nr. 2“. Tai nepareikalauti palaikai sušaudytųjų karo metu.

Iš kur žinoma, kad būtent šioje vietoje ilsisi Didžiojo Teroro metais represuotųjų palaikai? Tikslių duomenų nėra. Kremacija visada vykdavo gilią naktį griežčiausios konspiracijos sąlygomis, taip, kad net sargai nieko nežinotų. Tyliai, paslapčia, kaip banditai, nepalikdami pėdsakų, tose pačiose krosnyse degino ir represuotųjų daiktus. Skunduose, kuriuos krematoriumo darbuotojai rašė apie savo direktorių Piotrą Nesterenką, baltagvardietį, bėgusį į Paryžių, ten užverbuotą NKVD ir grįžusį atgal į tėvynę, kad pastatytų krematoriumą Maskvoje, nėra nė žodžio apie represuotųjų laidojimą, tik nuoroda, kad pas direktorių naktimis atvažiuoja kažkokie kariškiai.

Tardymo metu Nesterenką areštavo 1941 metais (o vėliau, žinoma, sušaudė) – jis paliudijo: „Po deginimo sušaudytųjų pelenai būdavo mano asmeniškai užkasami specialiai tam skirtoje vietoje krematoriumo kieme".

Štai ir visas liudijimas. Už savo darbą Nesterenka papildomai prie atlyginimo gaudavo 200 rublių per mėnesį – tais laikais tai buvo padorūs pinigai. Kita vertus, kaip pažiūrėsi: kiekvieną naktį semti iš krosnių žmonių pelenus, berti į kibirus, tempti prie duobių – nieko sau darbelis. Bet protas nesutriko.

O štai dar vienas kapas. Žvilgsnis krypsta į visai naują paminklą. Ant jo žmogaus su akiniais portretas ir žemiau užrašas: „Maslovas Konstantinas Ipolitovičius. 1895–1939. Maskvos miesto prokuroras nuo1937 metų gruodžio iki 1939 metų liepos“. Ir žemiau: „Nuo Maskvos miesto prokuratūros bendradarbių“. Ir dar žemiau: „2013 metų kovas“, nors buvo tik vasaris.

Šalia nedidelis vainikas ir šviežios gėlės.

Istorikas A. Roginskis tvirtina, kad šito Maslovo parašu yra patvirtinti šimtai baisių nuosprendžių. Gali būti, kad Nikolajaus Ježovo, NKVD viršininko, sušaudyto 1940 metais, palaikai irgi bendrame kape. Budeliai ir aukos viename kape, vienose kapinėse, ir neatskirt. Beje, valstybinės politikos lygmeniu niekas labai ir nemėgino.

Ir atsiprašymų iš valstybės, taip pat ir tos, kuri paveldėjo TSRS palikimą, tiems, iš kurių atėmė ne tik artimuosius, bet ir kapus, niekad nebuvo pareikšta. Todėl iki šiol daugybės rusų galvose - „Stalinas su mumis“. Todėl ir vėl tokios aktualios nemirtingos Galičio eilutės:

„Matau: bronzinis generalisimas / Vadovauja klounų procesijai. / Jis stojasi visų priekyje, / Epochų ir tautų genijus, / Ir kaip senais gerais laikais / Priiminėja išgamų paradą!“

O juk praėjo jau 60 metų, kai jis, tautų Tėvas, - norisi tikėti – yra pragare.

Vertė Alicija Žukauskaitė