Būtina reformuoti politinę sistemą

Vokiečiai turi kibų posakį: viel reden, nichts sagen; vadinasi, daug kalbėti, nieko nepasakyti. Stebiu rinkimų batalijas. Daug kandidatų. Daug ekspertų. Daug komentatorių. Daug žodžių. Toks įspūdis, kad daug kas žino ką, bet niekas nepasako kaip. Ambasadorius Vytautas Dambrava pasakytų apie tai aukštaitiškai: stena stena, nepasako, kur gyvena.

Taikliau nei daugelis rinkimų kampanijos dalyvių esminį valstybės problemų mazgą, man regis, įvardijo Seimo rinkimuose nedalyvaujantis žmogus. Jeigu kada nors jis sugalvotų dalyvauti Seimo rinkimuose, savo viešojoje informacijoje jis jau turės privaloma tvarka nurodyti esąs teistas. Kadangi prieš kelias dienas buvo pripažintas kaltas ir jam paskirta 500 Lt bauda.

Žmogus bandė ginti Lietuvos konstitucijoje įtvirtintas pilietines teises. Gebėjo įžvelgti įvykių ir reiškinių priežastingumo ryšius. Juos įvardijo. Panašu, kad tuose procesuose kai kas atpažino save. Ėmėsi priemonių.

Sakė tiesą

„VSD yra ne kartą pareiškęs, kad jis savo bylų teismuose nepralaimi. Pasirodo, kad VSD sakė tiesą“, - po teismo nuosprendžio pastebėjo visuomenininkas Darius Kuolys.

Galima įvairiai vertinti D. Kuolio pastangas įsiterpti į politinį procesą. Vienus jo veikla įkvepia, kitiems - kelia šypseną, tretiems - susierzinimą. Tačiau vargu ar galima būtų rimtai kalbėti apie tai, kad tokie žmonės kaip D. Kuolys, įskaitant signatarus Bronių Genzelį, Romualdą Ozolą, Sąjūdžio pirmeivį Alvydą Medalinską, ekonomistą prof. Povilą Gylį, keltų rūpestį valstybės saugumui. Greičiau priešingai. Jeigu Lietuvos valstybės pamatus savo metu kloję, įvairiapusiškai pasižymėję, neabejotiną visuomeninį autoritetą turintys intelektualai ima traukti valstybės saugumo dėmesį, kyla natūralus klausimas: kas yra pats VSD? Kokio tai intelektinio pajėgumo publika, kuri leidžia sau, nelyginant vaikėzą, auklėti Kęstutį Girnių, nurodinėti jam, apie ką jis gali rašyti, o apie ką ne, rimtu veidu sekti Miunhauzeno pasakas apie rusų norą jį užverbuoti?

Akademikų, eruditų, daugelio knygų ir pilietinių iniciatyvų autorių tampymas po teismus - ne teisės triumfas ar įstatymo viršenybės prieš autoritetus įrodymas. Tai veikiau liudijimas, kad teisėsaugos grandys netiesiogiai dalyvauja vidaus politinėse kovose ir asistuoja tiems, kurie turi galią. Potencialūs politiniai oponentai teisėsaugos struktūrų ir kontroliuojamos žiniasklaidos pagalba marginalizuojami - stengiamasi juos pažeminti, parodyti "jų vietą", išstatyti visuomenės pajuokai.

B. Genzelio, R. Ozolo, A, Medalinsko, P. Gylio atveju buvo pasitenkinta prevenciniu perspėjimu - kiekvienas iš jų buvo priverstas pakartotinai prisistatyti į teismą ir ten pasiaiškinti. Tuo metu D. Kuolys šiandien jau teistas. Kodėl? Todėl, kad leido sau gerokai daugiau, negu pagal nutylėjimą suprantamas gero tono politinis korektiškumas tai pakenčia. D. Kuolys garsiai pasakė tai, apie ką didžioji dauguma veikiančių politikų ir įkandint jų į Seimą besiveržiančių kandidatų tyli ar šnabždasi pusbalsiu, išėmę baterijas iš savo mobiliųjų telefonų: "VSD šiuo metu kelia didžiausią grėsmę santvarkai, piliečių teisėms ir laisvėms" (http://alkas.lt/2012/09/24/d-kuolys-teisme-didziausia-gresme-valstybei-ivardijo-vsd/)

Bendrybių be turinio patetika

Ar D. Kuolys neperdeda? Neseniai VSD paskelbė ataskaitą visuomenei. Pirmąsyk per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus. Nė prieškario nepriklausomybės metais tokios praktikos nebuvo, kad slaptoji policija teiktų ataskaitas visuomenei. Šiais laikais palaikyti spec. tarnybų ir visuomenės ryšius - įprasta praktika demokratiniuose Vakaruose.

Lietuvos VSD prisistatyti visuomenei, siekti jos pasitikėjimo yra svarbu. Kadangi nėra daug valstybės įstaigų, kurių įvaizdis būtų toks prieštaringas ir nepatikimas, kaip VSD. Jau daugelį metų departamento veiklą, nepriklausomai nuo generalinių direktorių kaitos, lydi skandalų ir neskaidrios veiklos šleifas. Tai pripažįsta tiek politikai, tiek apžvalgininkai, įdėmiau stebintys VSD raiškos lauką.

Ataskaita pradedama faksimile prieškarinio aplinkraščio "žvalgybos skyriaus dalims ir punktams". Saugumo valdininkas aukštu patosu kalba apie anų laikų slaptosios tarnybos vaidmenį ("esam valstybės akys ir ausys"), pareigas ("kad tos akys būtų vertos to aukšto pašaukimo, kad niekas, kas gali būt žalinga mūsų valstybei, kas gali jai šiaip ar taip užkenkti, neliktų nepastebėta"), prievoles ("jos labai sunkios"), atsakomybę ("bendradarbis nei sekundei neturi užmiršti kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus").

Tolesnis dabartinio VSD ataskaitos tekstas tą įžanginę bendrybių be turinio patetiką atliepia: prirašyta 36 lapai, pridėta tarnybos simbolikos atvaizdų, statomos būstinės Pilaitėje paveikslų, finansavimo kaitos per dešimtmetį stulpelių, personalo pasiskirstymo pagal amžių ir lytį grafikų, kitų maža ką sakančių dalykų. Ir nė žodžio apie tai, kas iš tiesų jaudina visuomenę, kas griauna VSD reputaciją.

Didžiausia gėda

Kaip veikė tarpukario Lietuvos saugumas, kuriuo taip didžiuojasi šiandienis VSD?

Veikla nebuvo vienareikšmiška. Greta gana gerai veikusios kontržvalgybos grandies, kurios efektingiausias pasiekimas buvo išaiškintas nacių antilietuviškos veiklos tinklas Klaipėdos krašte, pasibaigęs pirmuoju nacių teismo tribūnolu Europoje, vadinamąja Neumanno-Sasso byla 1935 metais, vidaus politinės opozicijos sekimo tinklas taip pat buvo gana tankus, o jos slopinimo priemonės - pakankamai grubios ir primityvios.

Žmonės, kurių pavardes mažai kas žinojo tada, o šiandien jau niekas nebeprisimena, buvo uolūs persekioti ir engti ne vien valstybės pamatus ardžiusį komunistinį pogrindį, bet ir nepriklausomai Lietuvos valstybei nusipelniusius vyrus, kuriais šiandien didžiuojamės. Tautininkų politinis režimas tapatinosi su valstybe ir bet kokią opoziciją sau traktavo kaip pasikėsinimą į Lietuvos nepriklausomybę.

Vasario 16-osios signataras socialdemokratas Steponas Kairys už straipsnį spaudoje 1929 metų Vasario 16-ąją pasitiko Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Žemės ūkio ministras ir prieškario Lietuvos žemės reformos tėvas krikščionis demokratas Mykolas Krupavičius po perversmo iš Kauno buvo išguitas į Garliavą. Gyveno policijos sekamas, visiškai išjungtas iš politinio gyvenimo srovės. Prezidentas Aleksandras Stulginskis, nebematydamas perspektyvų Kaune, pats pasitraukė iš politinio gyvenimo ir išvyko į savo ūkį Jokūbave, Kretingos valsčiuje. Būsimasis Laikinosios vyriausybės ministras Adolfas Damušis už ateitininkišką veiklą buvo kalinamas į Varnių koncentracijos stovykloje. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Net Augustinas Voldemaras, du kartus Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (1918 ir 1926-1929), prezidento Antano Smetonos politinis bendražygis ir buvęs nepamainomas bendradarbis (A. Smetona: „Ką mes darytume, jei neturėtume prof. Voldemaro? Kas kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?“), 1929 metų rugsėjo 23 dieną pašalintas iš pareigų, su policijos pagalba iškraustytas iš tarnybinio buto ir politinio elito akyse tapęs „tautos priešu“, apie priemones, kurias jam taikė to meto "valstybės akys ir ausys", rašo:

„Valdžia greitai nutraukė mano santykius su bet kuo. Tą, kuris norėjo mane pamatyti, nedelsiant areštuodavo. Jei išeidavau iš buto, mane iškart apsupdavo grupė agentų, jie sekdavo paskui lyg šešėliai. Tai truko aštuonis mėnesius. Kad toliau taip tęstis negali, buvo kuo aiškiausia. [...] Iš tiesų liepos (1930 metų – V. V.) antroje pusėje mane netikėtai areštavo ir su stipria sargyba išsiuntė į nuošalų užkampį – Platelius. Ten laikė atskirtą nuo viso pasaulio, neduodami nei pastogės, nei maisto. Kai Šuazelis (prancūzų kilmės grafas, iš protėvių Plateliuose čia pavelėjęs nuosavybę – V. V.), kuriam priklausė dvaras, pasiūlė apsigyventi jo aplūžusiame mediniame sename name, policija apsupo namą ir nieko be ypatingo leidimo iš Kauno neleido, net ir namo savininko giminaičių.“

Per visus A. Smetonos valdymo metus veikė karo padėties įstatymas. Karo komendantai tikrai ar tariamai valstybės saugumui pavojingus asmenis galėjo be teismo sprendimo bausti ištrėmimu iš gyvenamosios vietos iki vienų metų, pavesti juos policijos priežiūrai, uždaryti ypatingo režimo stovyklose iki trijų mėnesių ar skirti piniginę baudą iki 5 000 litų. Saugumiečiams, gavusiems iš savo viršininkų įsakymą „patraukti į šalį‘ kurį neparankų politinį ar visuomeninį veikėją, faktiškai nebuvo apribojimų savivaliauti: pateikę „patikimą“, bet slaptą informaciją apie asmenį karo komendantams, pastarųjų rankomis jie galėjo išdarinėti bet ką. Vien 1936 metais karo komendantų už politinę veiklą nubaustų asmenų buvo 1319.

Išeivijos istorikė Vanda Sruogienė į klausimą, koks buvo gėdingiausias, jos nuomone, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinys, atsakė be dvejonių: „saugumo organai, išaugę į baisią įstaigą, demoralizavusią visą tautą [...]. Saugumo sistema – tai didžiausia gėda.“

Tai matė ir suprato ne tik žmonės Lietuvoje. Lenkijos centriniame kariniame archyve saugomas 1933 metų lenkų agento pranešimas, kuriame jis, be kita ko, pažymi: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri, atseit, viską padarys.“

Nekintama - tik nuolatinė kaita

Šiuolaikinės Lietuvos valstybės raidos kryptis klostosi panašiai. Naudojamos priemonės, tiesa, rafinuotesnės ir subtilesnės, ypač per kontroliuojamus žiniasklaidos kanalus. Tačiau rezultatas - gana artimas: didelė dalis visuomenės jau irgi pavirtusi į apatišką, politiniams įvykiams abejingą masę. Kaip tai tolima nuo nuotaikų ir lūkesčių, su kuriais buvo pasitikta valstybės nepriklausomybė 1990-aisiais! Dabartinės valstybės raida, orientuota ne į politinės bendruomenės ugdymą, bet į valstybės struktūrų stiprinimą, valdininkijos galių didinimą bei vietose gyvenančių žmonių iniciatyvos bei savivaldos slopinimą, jau duoda vaisių: yra valstybė, yra struktūros, yra valdininkai, bet jų žmonėms nelabai reikia. Struktūros užimtos ne tuo, kas domina daugumą valstybės piliečių. Žmonės jaučia, kad valstybė – ne jų.

„Nė vienas išsilavinęs suaugęs žmogus negali tikėtis veikti efektyviai, jeigu neturi supratimo apie dabartinių problemų kilmę“, – pastebi britų istorikas, vienas iš nedaugelio Lenkijos ir Lietuvos istorijos ekspertų Vakaruose Normanas Davies.

Savo knygoje „Europos istorija“ jis įtikinamai atskleidžia priežastingumo ryšius, sąlygojusius valstybių iškilimo ir suklestėjimo laikotarpius, taip pat jų nuosmukio bei žlugimo epochas. Skaitant šį įspūdingą beveik 1400 puslapių veikalą nesunku pajusti, jog nekintama istorijoje yra tik viena – jos nuolatinė kaita.

Žmogaus drama yra ta, kad jo gyvenimo amžius dažniausiai per trumpas asmenine patirtimi pajusti ir aiškiai suvokti šį nenumaldomą permanentinės kaitos vyksmą. Dalis žmonių istorinės laiko tėkmės nejunta. Lemtingi istoriniai posūkiai dažnai atrodo kaip atsitiktinių įvykių grandinė, nesusijusi su daugelio žmonių asmeninėmis pastangomis, jų gyvensenos ir veiksenos būdu. Daugeliui šiandien jau ir 1988-1991 metų įvykiai ima rodytis tarsi iš anksto kažkieno apspręsta ir nuo mūsų pačių valios nedaug tepriklausiusi laiko tėkmė. Todėl ir šiandien esą viskas vyksta taip, kaip „turi vykti“, ir nieko tu čia, žmogau, nepakeisi...

Šitoks mąstymas, Lietuvoje, deja, vyrauja. Tačiau jis yra ne tik ydingas, parankus visuomenės abejingumu besinaudojantiems ir su valstybės aparatu faktiškai jau susitapatinusiems savanaudžiams veikėjams, bet ir akivaizdžiai klaidingas.

Skirtingi sprendimai, skirtingi likimai

Anthony Robbinsas, amerikiečių rašytojas, gyvenimo būdo mokytojas, dideles klausytojų auditorijas sutelkiantis profesionalus paskaitininkas, įrodinėja tai, kuo lietuviai labiausiai nelinkę tikėti: „Savo likimą kuriame tuo metu, kai priimame sprendimus“.

Kodėl kelyje į laisvę „aksominė revoliucija“ įvyko Čekoslovakijoje, o rumunams teko susitepti krauju ir surengti kruviną egzekuciją N. Čaušešku šeimai? Kodėl vengrai galėjo panaikinti vadinamąją Vengrijos Liaudies Respubliką ir tai padarė per 33-ąsias Vengrijos sukilimo metines (1989 metų spalio 23 dieną), bet savo komunistams pripažino opozicijos teises, tuo metu gruzinai, iš rusiškų tankų, papuoštų jau nepriklausomos Gruzijos vėliavomis, šaudė į prezidento G. Gamsachurdijos rūmus? Kodėl čekai ir slovakai, nutarę, kad vienoje valstybėje ilgiau gyventi nebenori ir nebegali, išsiskyrė ramiai ir oriai, tačiau serbai kraujyje skandino bosnius ir kroatus?

Sprendimai buvo skirtingi! Jie lėmė skirtingą tautų raidą ir lemtį, nepaisant to, kad istorinis kontekstas buvo panašus. Skirtingi ir šalių likimai. Lietuva – ne išimtis.

Buvusi išsivadavimo iš imperijos gniaužtų įkvepiančiu pavyzdžiu, savo „dainuojančia revoliucija“, Baltijos keliu ir Kovo 11-osios sprendimais atkreipusi į save viso pasaulio akis, po dvidešimt dviejų nepriklausomo gyvenimo metų Lietuva išgyvena gilią politinę ir tapatybės krizę. Nevilties mastais, netikėjimu valstybės ateitimi ir daugeliu kitų parametrų, įskaitant socialinę atskirtį, emigraciją, nusivylimą teisėsauga, Lietuva tapo tikru ES autsaideriu.

Kas atsitiko, kad taip atsilikome netgi nuo Estijos, kuri, turėdama nepalyginamai sunkesnę demografinę padėtį, apdairesniais sprendimais ir principingesne politine linija sugebėjo sukurti pažangesnę socialinę santvarką ir pelnyti tiek savo pačios piliečių pasitikėjimą, tiek svetimų valstybių pagarbą? Bėgimo iš savo šalies mastais lietuviai pranoksta estus net 7 kartus! Iškalbinga ir neapskundžiama statistika.

Svarbiausioji Lietuvos atsilikimo priežastis, man regis, yra gana paprasta. Demokratija ir pilietinės laisvės, sudarančios vakarietiškosios civilizacijos šerdį, Lietuvoje valdančiųjų niekada nebuvo nuoširdžiai gerbiamos bei vertinamos. Nei prieškario Lietuvoje, nei dabar. Jos netapo mūsų politinio elito įsitikinimų dalimi, kuriuos jis būtų pasirengęs ginti net ir politinės karjeros sąskaita. Demokratija įsitvirtino pas mus ne kaip žmogiškuoju orumu grįsta, įsisąmoninta ir visapusiškai socialinius santykius reguliuojanti gyvenimo norma, bet tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ „švogerių krašte“, kaip tuščia, bereikšmė, nieko nesaistanti ir nieko nereiškianti frazeologija briuselinėms ataskaitoms, puiki priebėga „telefoninės teisės“ ir asmeninio patronažo aplinkoje tvarkyti savo asmeninės gerovės bei grupinio intereso reikalus.

Didžiulės galimybės - visuomenė

Demokratiją galima palyginti su upe. Tekantis vanduo natūraliai apsivalo, jis nedumblėja, pagrindinę vagą nuolat papildo šviežios, sraunios ir skaidrios versmės. Lietuvos demokratija – užpelkėjusi kūdra. Vanduo čia kadai nejuda. Politinės partijos – lyg uždari „pašvęstųjų“ klubai. Partijos teturi vos kelis šimtus, geriausiu atveju – kelis tūkstančius aktyvesnių narių. Per visą Lietuvą partijų veikloje dalyvauja tik apie 1 % balso teisę turinčių piliečių. Bet ir iš jų absoliuti dauguma – statistai. Sprendžia saujelė partinių funkcionierių Vilniuje. Kadangi eilinių partijos narių nuomonė apie tai „kaip žmonės gyvena“ ten nelabai kam įdomi.

Politinėje rinkoje nėra idėjų, kurios uždegtų žmones, pakeltų jų dvasią, sugrąžintų tikėjimą ateitimi, įjungtų plačiuosiuos visuomenės sluoksnius į valstybės kūrimo darbą, įkvėptų visuomenę prasmingai veiklai ir visaverčiam gyvenimui savame krašte. Nematydami perspektyvų tūkstančiai Lietuvos žmonių kas mėnesį išvyksta iš šios „nevilties karalijos“.

„Lietuvos politikai yra sukompromitavę demokratinę tvarką. Kai stokojama visų lygybės prieš įstatymą, kai įstatymo viršenybė nerūpi politikams, o Konstitucinis Teismas skirtingus kriterijus taiko prezidentui Rolandui Paksui ir „Dujotekanos“ bendrovei, visuomenei sunku patikėti santvarkos teisingumu. Tada stiprėja iliuzijos, kad problemas gali išspręsti kieta ranka“, - sako Darius Kuolys.

„Lietuvos demokratijos problema yra struktūrinė ir nesusijusi su pereinamuoju laikotarpiu, ji sukurta dabar ir formuojama taip, kad greitai nesibaigs. Jūs kuriate dykumą. Reikės vaikščioti kur kas ilgiau, negu keturiasdešimt metų“, – jam antrina Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas Svennas Arne Lie.

Lietuvos politinė politinė sistema neveikia taip, kad ji atstovautų plačiosios visuomenės interesams. Ji neturi gyvybingų politinių mechanizmų, kurie leistų tai sistemai atsinaujinti ir padidinti efektyvumą, identifikavus socialines problemas.

Tuo metu VSD aparatas, kuris pirmas turėtų suvokti kylančias grėsmes dėl neproporcingai didelės piliečių dalies atsitolinimo nuo savo valstybės, vietoj to, kad stovėtų konstitucinių teisių sargyboje, slopina pilietines iniciatyvas ir konservuoja šaliai pražūtingą politinę padėtį.

Jau cituotas norvegų politologas įžvalgiai pastebi: „Didžiulės Lietuvos galimybės – tai visuomenė, žmonės, nes jie nori kurti, nori dirbti, visuomenėje yra labai pozityvių jėgų, ypač tarp jaunimo.“

Tačiau norint Lietuvai pasinaudoti šiomis galimybėmis būtina reformuoti politinę sistemą. O ją reformuoti bus galima tik tuo atveju, jeigu pavyks politinių procesų raidą išlaisvinti iš visuomenei neatskaitingų šešėlinių jėgų įtakos.

Pasidaryti išvadas

Įsidėmėtina prieškario nepriklausomos Lietuvos patirtis. Paskutinysis Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, beje, atiduotas okupantui pagal besąlygiškai priimtą 1940 metų birželio 14 dienos ultimatumą ir netrukus Maskvoje nužudytas, 1939 metų pavasarį prezidentui Antanui Smetonai buvo įteikęs dėmesio vertą pažymą, kurioje apibendrino "kietos rankos", beatodairiško kitaminčių slopinimo ir jų tildymo politikos padarinius.

Pažymoje nurodoma, kad nuo 1926 metų gruodžio iki 1938 metų pabaigos Lietuvoje buvo bandyta surengti trylika (!) sukilimų prieš valdžią (vidutiniškai – po vieną kasmet). Apibendrindamas šias vidaus politinio gyvenimo tendencijas, A. Povilaitis taikliai pastebi: "visi šie sukilimai parodo", kad "mūsų valstybiniame, politiniame ir socialekonomimiame gyvenime yra daug nesklandumų ir taisytinų reikalų", kad "mūsų piliečių valstybingumo idėja yra dar labai neryški", kad "atsižvelgiant į mūsų geografinę ir geopolitinę padėtį, į ją turi daug neigiamos įtakos ir mūsų didžiosios kaimynės".

Todėl Lietuvos saugumo vadas ragina prezidentą "susirūpinti valstybinės minties plėtimu savo piliečių tarpe", pasidaryti "toli siekiančias išvadas ir ateityje daryti žygių labiau stabilizuoti vidaus politinę padėtį ir sudaryti geresnes socialekonomines ir kultūrines sąlygas mūsų valstybės augimui."

Prieškario nepriklausoma Lietuvos šito padaryti nespėjo. O dabartinė? Ar ne tas pačias išvadas turi pasidaryti iš 22 nepriklausomo gyvenimo metų?