Praėjo beveik savaitė nuo žinios, kad Ženevoje „šešetukas“ (t. y. penkios JTO nuolatinės Saugumo tarybos narės ir Vokietija) pripažino Irano teisę sodrinti uraną taikiais tikslais, o šis sutiko leisti tarptautinėms organizacijoms prižiūrėti savo branduolinę programą. Nuo gruodžio Europos Sąjunga sankcijas Iranui palaipsniui silpnins. JAV jau praėjusį sekmadienį, lapkričio 24 d., „atšildė įšaldytą“ Irano 8 milijardų dolerių sąskaitą. Tik vienintelis Izraelis sutartį įvertino griežtai neigiamai. Tos šalies politikai susitarimą pavadino siaubingu sandėriu, keliančiu grėsmę ne tik Izraeliui, bet ir visam pasauliui.
JAV numojo ranka į Izraelio nuomonę gerokai anksčiau: Reuters agentūra pranešė, kad JAV ir Irano derybos, kurių vienas rezultatų ir buvo Ženevos susitarimas, slaptai vyko tris mėnesius nuo rugsėjo. Kokia juoda katė perbėgo kelią tarp JAV ir Izraelio? Kas nutiko sąjungininkams, visus pokario dešimtmečius rodžiusiems pavyzdingą abipusę ištikimybę? Tai buvo netikėta, ar tokios atomazgos buvo galima laukti?
„The American Interest“ redaktorius Adomas Garfinklis (Adam Garfinkle), dar žinomas kaip knygos „Judocentrizmas: kodėl žydus giria, kaltina ir naudoja beveik visa ko paaiškinimui“ (Jewcentricity: Why the Jews Are Praised, Blamed and Used to Explain Nearly Everything) autorius, lapkričio 5 dieną paskelbė straipsnį intriguojančiu pavadinimu „Trikampio, jungiančio JAV, Izraelį ir Amerikos žydiją, byrėjimas“. Ilgame straipsnyje (čia jis pateikiamas gana fragmentiškai) galbūt rastume atsakymą, kaip vystosi ir vystysis tolesni JAV santykiai su Izraeliu, ilgą laiką lėmę ir tebelemiantys situaciją viename karščiausių pasaulio regionų bei pasaulyje.
***
Lyg nuspėdamas įvykių Ženevoje seką, Garfinklis dūrė, kaip sakoma, pirštu į akį. Jis rašo (pabrėžtina, kad straipsnis paskelbtas lapkričio penktą, pora savaičių iki susitarimo pasirašymo): „Amerikos žydija šokiruota: „ypatingi santykiai“ tarp Jungtinių Valstijų ir Izraelio sparčiai krinka.“ Keičiasi strateginiai, demografiniai, strateginiai orientyrai, pusę šimtmečio skatinę abiejų valstybių partnerystę. Pokyčiai atsiranda dėl įvairių priežasčių, tačiau jie yra susiję ir veikia vienas kitą. Pavyzdžiui, žydai į Amerikos politiką eina skatinami Izraelio interesų, nes manoma, kad Izraelio interesai neatsiejami nuo žydų interesų. Taigi žydų lobistai Amerikos politikoje atstovauja Izraelio interesams, todėl beveik natūraliai atsitinka taip, kad Izraelio vyriausybė atsistoja tarp Amerikos žydų ir jų valstybės (t. y. JAV). Taip, pavyzdžiui, atsitiko 1987 m., kai Valstijų karinės jūrų žvalgybos analitikas Džonatanas Polardas (Jonathan Pollard) buvo apkaltintas šnipinėjimu Izraeliui ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Izraelis ir šiandien deda daug pastangų, teigia Garfinklis, paveikti Amerikos politiką Irano atžvilgiu per įvairias Jungtinių Valstijų žydiškas organizacijas.
Amerikos vyriausybė ir pati kai kada kelia sumaištį savo žydijos galvose. Kai buvo laukiama Obamos apsisprendimo smogti kovinį smūgį Sirijai, Amerikos ir Izraelio viešųjų ryšių komitetas buvo neįprastai tylus, kad savo pozicija neerzintų amerikiečių viešosios nuomonės. O viešoji nuomonė buvo kategoriškai neigiama. Kai Baltieji rūmai paprašė Izraelio garsiai paremti numatomą karinę operaciją, šis taip ir padarė, o Amerikos ir Izraelio komiteto balsas tapo garsesnis. Tačiau kai JAV prezidentas apsisuko šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių, palaikydamas Sirijos cheminio ginklo inspektavimo galimybę, ir Komitetas, ir už antpuolį pasisakęs Izraelis liko it musę kandę bei gavo atlaikyti didelę kritikos bangą.
Amerikos žydija turi pakankamai motyvų didžiuotis herojiška sionizmo istorija tiek iki Izraelio įsikūrimo, tiek po. Istorija apie engiamą ir naikinamą tautą ir jos svajones apie gyvenimą savoje žemėje... Istorija apie valstybę, kuri yra neteisingumo auka, kuri kovoja už savo laisvę išgyventi arabų apsuptyje... Visa tai turėjo gyvą atgarsį Amerikos žydijos, save laikančios tokia pat auka, širdyse. Tai vienijo, Amerikos žydai jautėsi Izraeliui reikalingi. Ir tai buvo tiesa. Dabar, kai Izraelis su JAV pagalba tapo stiprios ekonomikos ir karinės galios valstybe, Izraeliui tautiečių pagalbos reikia mažiau, o senukams sunku susitaikyti su mintimi, kad nei jų pagalbos, nei jų pinigų nebereikia.
Tarp ankstesnės kartos žydų mišrios santuokos buvo retenybė, o religija – kertinis tapatybės išsaugojimo akmuo. Mišrių santuokų jau seniai vis gausėja, o didžioji dauguma jaunimo apskritai nebegauna religinio lavinimo. Jaunieji, ypač kairiųjų pažiūrų, žydai tolsta nuo Izraelio ir vertina jį neigiamai. Argumentai, kad svarbiausia asimiliacijos priežastis yra antisemitizmas, niekiniai, teigia Garfinklis. Priešingai, kaip tik dėl to, kad Amerikoje antisemitizmas yra silpnas, išplaunami „klijai“, jungiantys bendrą žydų ištikimybę, o tai gausina asimiliacijos tendencijų ir mišrių santuokų. Išcentrines jėgas palaiko ir Izraelio vidaus politika, kurioje ortodoksiškam rabinizmui suteikiamos teisės dominuoti atverčiant į judaizmą ir taip atstumiant nemažą dalį Amerikos žydų, kurie atsivertė į tikėjimą, bet „neteisingų“ Amerikos rabinų buvo „neteisingai“ pašventinti.
Kadangi žydai ortodoksai yra karščiausi Izraelio ir jo politikos šalininkai, mažiau religingi žydai jaučiasi nejaukiai, nes dabar jų artimieji iš gojų tarpo nesislėpdami demonstruoja neigiamą požiūrį į žydų valstybę. Akademiniuose žydų sluoksniuose taip pat vis labiau pastebima žmonių, kritikuojančių Izraelį, pasisakančių už švelnesnį ir geranoriškesnį sionizmą. Jeigu jie stengiasi Izraelio labui, „... mes (o dažnai ir jie patys) niekaip negalime nustatyti, ar tie žmonės nuoširdūs, ar jie tik moka praktiškai realizuoti savo vulgarų išsišokimo meną, kaip tai kartą taikliai nusakė filosofė Hana Arend (Hannah Arendt)“, – toliau rašo Garfinklis. Be to, kritika iš pačių žydų pusės leidžia garsiau kritikuoti Izraelį nežydams, o tai sumažina Amerikos žydų galimybes aktyviai palaikyti Izraelį.
„Dabar viskas ne taip kaip anksčiau“, – liūdnai atsidūsta rašytojas.
Kaip autorius vertina dabartinius JAV ir Izraelio santykius? Prezidentas Haris Trumenas entuziastingai palaikė besikuriantį Izraelį, bet metas, kai jis apsiašarojo, priimdamas vyriausiąjį Izraelio aškenazių rabiną, seniai praėjo. 1967 m. prasidėjo antras santykių etapas – Izraelis tapo JAV strateginiu partneriu. Amerikos karinė parama Izraeliui buvo teikiama visais būdais, manant, kad taikios derybos tarp arabų (šie naudojosi TSRS parama) ir žydų neįmanomos. Tačiau šaltasis karas baigėsi. Ar Izraelis tebėra JAV strateginis partneris dabar? Kaip čia pasakius... Adomas Garfinklis rašo: „...reikėtų apžvelgti „epizodų“ seką Didžiuosiuose Artimuosiuose Rytuose po 1991 metų. Tai Irakas, Afganistanas, vėl Irakas, Libija, Sirija, Egiptas, o ateityje, įmanoma, ir Iranas. Kuriuo iš šių atvejų Izraelį galima vadinti naudingu Jungtinių Valstijų sąjungininku? Taip, iš esmės Izraelis rodo paramą įvairiausiomis kryptimis: dalijasi žvalgybine informacija, dalyvauja bendruose mokymuose, naujų ginklų ir taktikos bandymuose, teikia savo uostų pajėgumus. Tačiau kriziniais atvejais jis dažniausiai atsiduria pašalinio stebėtojo vaidmenyje. Daugelyje išvardintų atvejų Izraelis buvo arba visiškai nenaudingas, arba pasirodydavo kaip apsunkinimas arba nenumatytas kliuvinys.“ Priežastis paprasta: realaus strateginių interesų sutapimo ir realios geopolitinės sąveikos tarp partnerių labai mažai.
Santykiai tarp amerikiečių žydijos ir amerikiečių visuomenės taip pat pasikeitė. Labai ilgai – kaip Franklinas Ruzveltas, Haris Trumenas, Londonas Džonsonas, Bilas Klintonas ir Džordžas Bušas – daugybė amerikiečių palankiai žvelgė į žydų „išskirtinumą ir unikalumą“, į iš aukštybių lemtą žydų vaidmenį istorijoje. Dauguma amerikiečių jaučia Izraeliui kultūrinį artumą. Minėtos mišrios santuokos stumia ta pačia kryptimi, nes vis daugiau nežydų įgyja giminaičių žydų, taip susiedami su Izraeliu. Tuo paaiškinamas ir politikų nenoras kritikuoti Izraelį: jiems reikalinga ne tik žydų, bet ir rinkikų krikščionių parama. Juk prijaučiančių Izraeliui daug daugiau negu žydų. Tačiau Amerikos visuomenė tampa vis mažiau angliška, mažiau religinga, protestantiška ir net „baltaodė“, tad požiūris į žydus keičiasi prastesne linkme. Antiizraeliškos nuotaikos stiprėja net Demokratų partijoje, kuri nuo Ruzvelto laikų „milžiniškai Amerikos žydų daliai yra politiniai namai“.
Kadangi „įteisintų“, griežtai besilaikančių religinių kanonų žydų vis mažėja, „neįteisintieji“ Amerikos žydai susikūrė politizuotą ir palengvintą judaizmo versiją, kurioje Izraelis tapo surogatine dievybe, o Holokaustas – tos dievybės liturgija. Tas „religingumas“ įgijo politizuotą pobūdį, bet toks pseudojudaizmas nebegali būti tikros žydiškos atminties veiksniu ateinančioms kartoms. „Dievas turi daug paslapčių, tačiau bet kuriame politiniame darinyje, taip pat ir Izraelyje kaip realioje šalyje, o ne puikiame stabe, yra daug mizantropijos [neapykantos žmonėms]. O koks gi sveikas kūdikis norėtų gyventi bendruomenėje, apsėstoje prisiminimų apie masines žudynes ir idėjos apie savo amžiną aukojimąsi?“
Daugelis Amerikos žydų, emocionaliai priimantys istoriją, yra linkę į staigias permainas ir gali greitai pereiti nuo egzaltacijos prie niūraus pesimizmo. Tai visiškai atitinka jų nepalaužiamą tikėjimą, kad žmonės, aklai nesutinkantys su jų Artimųjų Rytų tikrovės versija, būtinai yra priešai – antisemitai arba „žydų nekentėjai“.
Taip atsiranda ypatingas santykis su Izraeliu. „Jeigu daugumai Amerikos žydų Izraelio reikia kaip vidinio jų bendruomenės atsparumo šaltinio ir kaip individualios savigarbos pagrindo labiau, negu jie patys reikalingi Izraeliui, ir jeigu jų kolektyvinis susisiejimo su Amerikos visuomene jausmas priklauso nuo tokio ryšio, tai trikampio kraštinių byrėjimas bendruomenei pranašauja tragediją, kurią ji pati sau užtraukia. /.../ Toks artumo susilpnėjimas visiškai dera prie strateginio konteksto, kuriame „kietieji“ strateginiai veiksniai jau nebestiprina „minkštųjų“ kultūrinių ryšių veiksnių, kaip būdavo anksčiau. Strateginės artumos menkėjimas tarp JAV ir Izraelio taip pat veda į amerikiečių ir žydų vidinių nesutarimų plitimą ir nesutarimus tarp Amerikos, žydijos ir Izraelio. Visiškai įmanoma, kad esame mirtinos spiralės tarpinio etapo liudininkai, kai juo stipriau bendruomenė geidžia išlaikyti savąjį Izraelio valstybės įvaizdį bei savąjį pasiaukojančio Holokausto kankinio įvaizdį, tuo didesnę žalą daro sau pačiai“, – baigia savo analizę Adomas Garfinklis.
***
JAV ir Izraelio santykių problemos jau senokai yra akivaizdžios. Straipsnis (jį visą angliškai rasite čia, o rusiškai čia) gali būti naujiena tiems, kurie mažai domisi JAV ir Izraelio santykiais arba neturi tokios galimybės, nes didžiajai daliai svarbiausių užsienio įvykių Lietuvos žiniasklaida yra uždara. Ar ši Garfinklio analizė rodo, kad Izraelis išnaudojo savo įtakos didžiajam partneriui limitą ir galime tikėtis sprendimų, palankesnių taikai Artimuosiuose Rytuose? Nebūkime tuo tikri. Nepaisant permainų Amerikos žydų visuomenėje, jos gali būti per menkos, kad JAV imtų rimtai veikti savo partnerio, kuriam pačios užaugino raumenis, politiką. Veikiau vis dar atvirkščiai. Izraelis, matyt, suinteresuotas nestabilumo kurstymu regione, nes tai jam žada didesnį saugumą ir didesnę įtaką. Žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie Izraelio ir Saudo Arabijos ryšius darant įtaką konfliktui Sirijoje tik patvirtina teiginį apie kitų partnerių paiešką. Kol kas Izraelis neketina keisti savo politikos prioritetų, ir tai patvirtina šalies premjero Benjamino Netanjahu pareiškimai, kad abiejų šalių nesutarimai tėra kivirčai šeimoje. Vos pasibaigus susitikimui Ženevoje, jis kalbėjo:
– Ženevoje sudarytas ne istorinis susitarimas, ten įvyko istorinė klaida.
– Irano režimo tikslas yra Izraelio sunaikinimas. Ir mes turime teisę gintis. Aš užtikrinu, kad Iranas neturės galimybės sukurti branduolinio ginklo. (Tai reikštų, kad Izraelis neatmeta galimybės smogti Irano branduoliniams objektams – LVM.)
– Jeigu per ateinančius penketą metų branduolinis užtaisas suveiks Niujorke arba Madride, tai tik todėl, kad Ženevoje šiandien buvo pasirašyta šita sutartis.
Parengė L. V. Medelis
2013 11 28