Caro nukankinti ir užmiršti, biurokratų kankinami šiandien

Vis garsiau ir jau ne pirmus metus kalbama, kad Lietuva - policinė valstybė. Koks nors pilietis, nuo ryto iki vakaro iš bambalio gurkšnojantis „Kobros“ alų, šiai nuomonei gal ir nepritars, bet kiek blaiviau žvelgiantis ir matantis lietuviškos biurokratijos vešėjimą su tuo negali nesutikti. Kieno gi nuopelnas, kad Lietuvoje suklestėjo net caro ir sovietų biurokratiją lenkianti lietuviškoji biurokratija, kai piliečiai nebesupranta, kas vis dėlto yra jų teisių garantas neva demokratinėje valstybėje? Demokratijos daigus, pasirodžiusius 1990-aisiais ir nesuspėjusius sudygti, ėmė naikinti lietuviškieji biurokratai.

Lietuviškoji biurokratija, nebaigusi sovietų konfiskuoto turto restitucijos, pradėjo jo rekonfiskaciją, formalius pažeidimus laikydama svarbesniais už nuosavybės tęstinumą ir jos neliečiamybę. Protingumo ir teisingumo kriterijai taikomi „tovariščių“ grupei, o visiems kitiems pritaikomi biurokratiniai spąstai. Garsusis „vieno langelio“ principas įgijo priešingą, nei deklaruota, reikšmę: biurokratija susivienijo kovoje prieš pilietį, kuris neva pažeidžia jos interesus, tai yra neleidžia ramiai disponuoti svetimu turtu ir bando ginti savo, savo giminės istoriškai susiklosčiusias valdas, nuosavybę ir teises į ją.
     
Caro pradėtus darbus tęsia lietuviškoji valdininkija

Šiais laikais pas mus, kaip ir sovietmečiu, svarbu ataskaita popieriuje, o kas vyksta tikrovėje, nelabai svarbu. Realybė tokia, kad Lietuvoje toliau tęsiami caro pradėti darbai, pro pirštus žiūrima, kaip toliau naikinamos bažnyčios, vienuolynai, ekonomiškai ir istoriškai susiklostę dvarai su savo žemėvalda. Dvarus išsidalijo stribų ir bolševikų ainiai, o atmintis apie tikruosius jų savininkus kartu su jais ilsisi kapuose. Koplyčios ir bažnyčios nesulaukia didesnio už tai atsakingų institucijų dėmesio. O kartais sutvarkoma taip, kad atminties neliktų. Jeigu kas ir išliko po sovietmečio, tai tik tam, kad būtų dar geriau paslėpta ir užkasta šiukšlėmis bei atliekomis.

Aukštadvario Liackių koplyčia

Kur XVII amžiaus pradžioje stovėjo Liackių koplyčia, šiandien niekas tiksliai nežino. Kaip ją vadino caro laikais, taip pat tiksliai niekas pasakyti negali. Apie 1861 metus buvo sumanyta ją restauruoti, o šių darbų mecenatė buvo Anielė Tanska iš kunigaikščių Kęstučių – Gediminų giminės.

Vydas Narvydas straipsnyje „Aukštadvaris Lietuvos istorijos kontekste“ teigia, kad Teodoras Liackis (1) mirė 1616 metais Vilniuje ir buvo palaidotas Aukštadvaryje, mūrinėje šeimos koplyčioje, pastatytoje XVII amžiaus pradžioje.

Kyla pagrįstų abejonių, ar ši koplyčia buvo sumūryta tik XVII amžiaus pradžioje. Dar Teodoro tėvas Jonas Vasilijus Liackis, 1536 metais pabėgęs į Lietuvą nuo caro Ivano IV Rūsčiojo dėl opričnikų persekiojimo, buvo karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto apdovanotas didelėmis malonėmis ir pagal 1558 metų aktą, pasirašytą Žygimanto Augusto, gavo Aukštadvarį ir Želudoką. Kur palaidotas Jonas Vasilijus Liackis, duomenų nėra, todėl manytina, kad būtent toje pačioje koplyčioje.

1704 metais, siautėjant švedų kariuomenei, nukentėjo Liackių šeimos mauzoliejus, įgriuvo grindys su įsteigėjo antkapiais. 1738 metais Bonifaco Killeno pastangomis Liackių koplyčia buvo suremontuota. Apie koplyčią vėl buvo užsiminta 1861 metais, kai Trakų stačiatikių šventikas Penkevičius kreipėsi į Vilniaus karinį gubernatorių ir generalgubernatorių, skųsdamas Užuguosčio kleboną kun. Joną Jankauską dėl Aukštadvario katalikų kapinėse pradėtos naujos didelės koplyčios statybos. Skunde nurodoma, kad koplyčia su varpine pristatoma prie senos mažos koplytėlės, todėl tai negali būti laikoma jos remontu. Ta maža kapinių koplytėlė, matyt, ir buvo Liackių mauzoliejus. Kas jame buvo palaidoti, šiandien galima tik numanyti.

Naujoji koplyčia buvo statoma vykdant Anielės Tanskos, mirusios 1860 metais gruodžio 28 dieną, valią. Ji mirė turėdama 78 metus ir savo testamentu skyrė lėšų šiems darbams. A. Tanska 1859 metais paaukojo pinigų Alovės bažnyčios varpui. Alovės bažnyčią pastatė jos tėvas Jokūbas kunigaikštis Kęstutis – Gediminas (2). A. Tanska palaidota Onuškio bažnyčios šventoriuje, ant jos antkapinio akmens iškalta karūna, liudijanti apie jos kunigaikštišką kilmę.

Kodėl A. Tanska paaukojo pinigus Aukštadvario koplyčios statyboms, nėra didelė paslaptis ar neįmenama mįslė. Anielės vyras Mykolas Tanskis ir jo tėvas Mykolas Motiejus Tanskis palaidoti Aukštadvaryje, greičiausiai Liackių mauzoliejuje. Mykolo Tanskio mirties metrikose nurodoma, kad jis mirė 1822 03 08 Tolkiškių dvare. Jo tėvas Mykolas Motiejus mirė Zakaičių dvare 1813 04 21, turėdamas 80 metų. Kodėl A. Tanska nebuvo palaidota šalia vyro? Ji, kaip minėta, palaidota Onuškyje, nes po 1830–1831 metų sukilimo Aukštadvario parapija buvo likviduota ir padalyta gretimoms parapijoms, dalis atiteko Užuguosčio parapijai.

Teodoras Liackis 1629 metais šalia koplyčios pradėjo statyti bažnyčią, įsteigė vienuolyną, į kurį pasikvietė dvylika dominikonų. Neveikiančio vienuolyno pastatai 1843 metais buvo perduoti Karo ministerijai, o 1866 metais įrengtos kareivinės. Vietoj bažnyčios atsirado cerkvė. Vykstant tokiems procesams, caro valdžia nedavė leidimo A. Tanską palaidoti Aukštadvaryje šalia vyro. Tiesa, tuo metu Aukštadvaryje kapinės buvo ne tik šalia vienuolyno, bet ir miesto pakraštyje. Jas aprašė Vladislovas Sirokomlė, tačiau ten galima rasti tik vėlyvesnių Aukštadvario dvaro savininkų Malevskių kapus. Caras tautos atmintį trynė iš esmės, visur naikindamas tos atminties ženklus.

Mykolas Tanskis su Aniele maždaug 1800 metais pradėjo valdyti Radomislio dvarą (dabar esantį Prienų rajone), kuris iki tol priklausė Liackiams. Ir tai ne vienintelė sąsaja tarp šių giminių. Laurencijaus Bojario poemoje „Karalomachija“ Teodoras Liackis minimas kaip Maltos ordino narys (3), žinomas kaip etmono Jono Karolio Chodkevičiaus dešinioji ranka (4). Savo poemoje poetas mini ir Tanskį, kuris 1605 m. kovėsi Kirchholmo (Salaspilio) mūšyje (5). A. Tanska, testamentu skirdama lėšas koplyčiai, norėjo išsaugoti atmintį apie šlovingą Lietuvos praeitį ir garsius jos vyrus. O 1862 metais giminės kartu su kunigu Jonu Jankausku, matyt, pasirūpino leidimu koplyčiai pertvarkyti. Leidimą išdavė Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas.

Koplyčia buvo pastatyta, tačiau 1866 metais vėl uždaryta, o kunigas Jonas Jankauskas 1864 metais Užuguostyje kazokų pakartas. Nežinia, ar kunigas buvo pakartas dėl to, kad statė koplyčią carą Ivaną Rūstųjį išdavusiai giminei, ar dėl kitų priežasčių. Kalbama, kad jį pakorė netoli bažnyčios. Atgulė jis amžinojo poilsio tarp Butautų – Andžejkovičių giminės. Ši giminė taip pat nešė savo kryžių Sibire po 1863 metų sukilimo.

Kas liko iš Liackių mauzoliejaus, neaišku, nes jau po atgimimo buvo baigti caro pradėti darbai: neatlikus tyrimų, pritrūkus lėšų, statybinėmis šiukšlėmis galutinai užversti palaidojimų rūsiai.

1. Jaunystėje, būdamas stačiatikiu, vadintas Fiodoru, vėliau, tapęs kataliku, gavo ir Teodoro vardą.

2. Žalėnas G. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai. 2008. P. 33, 36.

3. Bojeris L. Karolomachija. Vaga. Vilnius. 1992. P. 107.

4. Rouba. N. Przewodnik. Str. 207.

5. Bojeris L. Karolomachija. Vaga. Vilnius. 1992. P. 137.