Chameleoniška garbė

Dabar tapo madinga ieškoti garbės teismuose, ypač kai tą garbę ir su žiburiu sunku įžiūrėti. Štai ir Raimondas Petrikas su savo kompanionais, neva esančiais kitoje barikadų pusėje, bei advokatais per vidurį, įsiskaudino dėl vienos įmonės italo akcininko pasisakymų ir nubėgo į teismą ginti savo garbės ir orumo. Gal apgins, o gal paaiškės, kad ieško to, ko nepametė, o gal ir neturėjo. Matysime – palikime tai spręsti teismui.

Ko gi taip „įsižeidė“ R. Petrikas? Kas tie jo paslaptingi kompanionai, kurie vienose bylose yra jo oponentai, o kitose – jį palaikanti komanda? Ir kas tie advokatai, kurie, nepriklausomai nuo kompanionų  statuso, dirba tai vienai, tai kitai pusei, o kai reikia, „aptarnauja“ visus kartu? Kaip chameleonai...

O buvo taip.

Lietuvos spaudai atskleidus gana pikantišką advokato Gintaro Černiausko „komercinę paslaptį“ – kad jo atlygis yra net 2 tūkstančiai litų už valandą - bendros Italijos ir Lietuvos įmonės UAB „Litplastic“ akcininkas Džiuzepė Caratozzolo net aiktelėjo. O juk jis galvojo, kad šis Lietuvos advokatas gyvena bene vargingiausiai Lietuvoje, gal net badauja... O kaip kitaip galima galvoti apie žmogų, kuris dėl kažkokių varganų 1 300 litų kelia bankroto bylą savo verslo partneriui R. Petrikui? Sakote, negali būti? Nenorite patikėti, kad tai – tas pats advokatas G. Černiauskas, besipiktinantis teismo sprendimų nevykdymu Laimutės Stankūnaitės atveju? Pats negerbęs teismo sprendimų dėl Preilos botelių nugriovimo ir „išgavęs“ Vyriausybės palaiminimą šių neteisėtų statinių legalizavimui? Kurio laimėjimai bylose ženkliai kuklesni, nei sugebėjimai nešti iš namų vaikus, naudojant profesionalius užlaužimo metodus? Deja, kalbėsime apie tą patį advokatą G. Černiauską.

Tai jis nepagailėjo savo „auksinio“ laiko, kad informuotų savo verslo partnerio įmonę apie prieš maždaug trejus metus neapmokėtas savo paslaugas, griežtai ir nedviprasmiškai pagrasinęs iškelti bankrotą dėl vos daugiau nei tūkstančio litų įsiskolinimo. R. Petriko įmonei atsisakius sumokėti, G. Černiauskas surašė ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o kai šis atsisakė pradėti bankroto procedūrą 3,5 milijonų litų vertės turto turinčiai R. Petriko įmonei UAB “Dahelma“ - ir skundą Apeliaciniam teismui. Kai tikslas - bankroto procedūra - vis dėlto buvo pasiektas, advokatui teko dar sugaišti savo kosmiškai brangaus laiko įrodinėjimui, kad jo pasiūlytas bankroto administratorius yra tiesiog puikus, be jokios nuodėmės, o svarbiausia - nešališkas.

Yla iš maišo išlindo, kai paaiškėjo, kad G. Černiausko pasiūlytas ir paskirtas bankroto administratorius yra Ramūnas Kardelis, sėdintis, kaip šventas Petras, iš dešinės prie R. Petriko įsikūrusių pagrindinių įmonių, klestinčių dar nuo holdingo valdymo laikų. Be to, jis vadovauja skandalingai išgarsėjusiai UAB „Otega“, kurios bendrasavininkai yra G. Černiauskas ir R. Petrikas. Tad teismai nepatikėjo tokio bankroto administratoriaus nešališkumu ir jo nepaskyrė administruoti bankrutuojančios R. Petriko įmonės. Atrodė, dalis „skaniai“ sukurpto plano sužlugo, o bankroto eigos vadžios ėmė slysti šio plano strategams iš rankų...

Na, ir kiek sugaišo mūsų brangiausiai apmokamas advokatas? Septynias, aštuonias valandas? Laikas, vertas maždaug penkiolikos tūkstančių litų, buvo paaukotas dėl vargano tūkstantėlio? Kas tai? Kam buvo reikalingi tokie sunkiai protu suvokiami ir logika paaiškinami teisiniai manevrai?

Šioje bankroto istorijoje nemenką vaidmenį suvaidino R. Petriko finansinių rokiruočių figūra – tokia ponia R. Bernotaitė.  Pavydėtinas jos sugebėjimas reikiamu momentu ir reikiamam laikui užimti įmonės vadovų vietas, tuo pačiu metu ieškant pinigų dausose ir žadant apmokėti R. Petriko skolas, negali nekelti susižavėjimo.

Kai R. Petriko įmonės UAB „Atlas homes“ bankroto byloje R. Bernotaitės atstovaujama įmonė „SES Invest“ reiškė UAB „Atlas homes“ tariamas finansines pretenzijas ir siekė jos subankrotinimo, R. Petrikas pasikvietė ją vadovauti kitai savo įmonei – UAB “Dahelma“, kuriai buvo numatyta tokia pat baigtis – bankrotas.

Iki tam tikro laiko R. Bernotaitė imasi visus įtikinėti, kad UAB „Dahelma“ moki ir skola bus sugrąžinta, pasirašius taikos sutartį. Ji aktyviai susirašinėja su apgauta italų-lietuvių įmone ir net nuvažiuoja į Italiją, nešina „pažadų lagaminais“. Gražiai tada R. Bernotaitė suokė apie taikos sutartį, paruoštą advokato R. Venslausko, apie nuoširdų Danijos įmonės „SES Invest“ akcininko Shahino Mirzoevo pasiryžimą sumokėti pinigus... kol scenoje nepasirodė advokatas G. Černiauskas, kovojantis už savo tūkstantėlį. Suprask, bankroto valanda išmušė – viskas paruošta sugalvoto plano įgyvendinimui.

Tada R. Bernotaitė staiga „apsižiūri“, kad įmonė, turinti milijoninės vertės turtą, negali sumokėti advokatui to kuklaus tūkstantėlio, ir nuolankiai sutinka su bankroto bylos iškėlimu. Atlikusi savo „misiją“, R. Bernotaitė palieka UAB „Dahelma“ vadovės postą ir grįžta į „SES Invest“ įkurtos įmonės direktorės kėdę.

Ir kas galėtų paneigti prielaidą, kad būtent sėkmingam šios „misijos“ įvykdymui Sh. Mirzoev, pademonstruodamas neįtikėtiną dosnumą ir pasitikėjimą, suteikė R. Bernotaitei visus įgalinimus veikti jo įmonių vardu ir net savo nuožiūra sudarinėti pusės milijono vertės sandorius?

Beje, vienu didžiausių kreditorių UAB „Dahelma“ bankroto byloje siekia tapti ta pati Danijos įmonė „SES Invest“, kuriai, kaip jau rašėme, atstovauja buvusi UAB „Dahelma“ direktorė R. Bernotaitė. Kaip vėliau paaiškėjo, R. Petriko UAB „Dahelma“ yra neva smarkiai įsiskolinusi Sh. Mirzoev įmonei „SES Invest“. Kaip kadaise kita R. Petriko įmonė – UAB „Atlas homes“ - buvo neva įsiskolinusi kitoms dviems Sh. Mirzoev įmonėms. Nelabai suprantama? Paaiškinsime – bankroto byloje išieškoti pinigai bus grąžinti visiems kreditoriams. Net ir tiems, kurie, dalyvaudami tokiame teisiniame spektaklyje, atgauna tariamas skolas. Taip iš dalies pinigai grįžta į tas pačias rankas.

UAB „Litplastic“ akcininkas Džiuzepe Caratozzolo viešai suabejojo šių manipuliacijų ir rokiruočių teisėtumu, tuo užsitraukdamas visų paminėtų veikėjų nemalonę – ieškinyje jie reikalauja „nuplauti“ jų garbę ir orumą. O atstovauja „nukentėjusius“ tas pats advokatas R. Venslauskas, kuris teikė teisines konsultacijas UAB „Dahelma“ turto „gelbėjimo operacijoje“ iki advokato G. Černiausko pasirodymo.

Tiesa, ar dėl patirties, kurią turi jo vyresnysis kolega, stokos, ar dėl mažesnio valandinio teisininko įkainio advokatas R. Venslauskas byloje vis kepa ir kepa „liapsusus“. Tad teismas buvo priverstas advokatui priminti nemažai „smulkmenų“ - tai kad jis nesilaikė ikiteisminio ginčo procedūros ir nepareikalavęs paneigti paskleistą informaciją iš karto kreipėsi į teismą, tai kad reikalaudamas paskelbti paneigimą „užmiršo“ paminėti, kiek laiko jo klientai nori tuo paneigimu džiaugtis, tai kad „neapsižiūrėjo“, jog už paneigimo paskelbimą yra atsakingas tuos teiginius paskelbęs asmuo – akcininkas Džiuzepe Caratozzolo, kurio advokatas neįtraukė į bylą atsakovu. Keistoka matyti, kaip advokatas tuština savo klientų kišenes, kad būtų sumokėta už jo paties klaidų taisymą.

Jei nežinotume apie šios istorijos veikėjų bendras pastangas, pagalvotume, kad advokatas tiesiog siekia padidinti gaunamą valandinį honorarą už papildomai atliekamą darbą. Tačiau šiuo atveju viskas yra aiškiau, nei atrodo – advokatas veikia savo klientų vardu, net neatsižvelgdamas į tai, jog pažeidžia advokato etiką. Juk advokatui draudžiama atstovauti visų klientų interesams, jei jie yra oponentai kitoje byloje, o jis vieniems iš jų toje byloje teikė paslaugas. Bet advokatui R. Venslaukui tai ne motais – garbės ir orumo byloje jis atstovauja R. Petriką ir R. Bernotaitę su S. Mirzoev, kai pastarieji, atstovaujant tam pačiam R. Venslauskui, reiškia finansines pretenzijas R. Petriko įmonei.

Dar viena yla iš maišo? Vienose bylose šie veikėjai tarsi pešasi dėl neapmokėtų skolų, reiškia vieni kitiems finansines pretenzijas, bet jei tik juos pavadina galimai nusikalstama grupuote, susivienija, suglaudžia pečius ir, padedami tarsi neetiškai jų atžvilgiu besielgiančio advokato, tampa tuo, kuo yra iš tiesų – viena kompanija. Vienu žodžiu – chameleonai, keičiantys savo spalvą pagal situaciją ar aplinką. O kokie jie, tokia ir jų garbė.

Apie išlikusius EBSW turtus ir kodėl jų niekas nenori ieškoti, papasakosime kitame straipsnyje. Manome, kad tai daug ką paaiškins ir suteiks apgautiems kreditoriams vilties atgauti savo pinigus.

P. S. Taip ir lieka neaišku, kodėl šioje orumo ir garbės byloje minėti veikėjai nepasinaudojo nors ir brangaus, bet bent jau kūrybiškai teisinius ir neteisinius „užlaužimo“ metodus naudojančio ir jiems jau padėjusio advokato G. Černiausko paslaugomis. Juk taip būtų galima išvengti tikrai absurdiškų „liapsusų“... Sunku suprasti ir tai, kaip galima reikalauti „nuplauti“ veikėjų garbę ir orumą, kai jų pačių sąžinė muilo prašosi...