Daktaras B. Šapiro, Donatas Malinauskas ir Alvito dvaras, arba Nebaigta istorija

Vokiečiai sovietų nusavintą Alvito spirito varyklą grąžino mažiau nei per kelis mėnesius, o dabartinei nepriklausomos Lietuvos valdžiai nepakanka 22 metų teisingumui atkurti.

1941 metais, prasidėjus karui į Alvito dvarą sugrįžo 1918 metų signataro Donato Malinausko dukra Marija Malinauskaitė–Stommienė su vyru Viktoru ir sūnumi Tadu. Iš Lietuvos bolševikams pabėgus, likti Vokietijoje nebeliko prasmės, pagaliau viltasi, kad savame krašte ir vokiečių šovinizmas nebus toks baisus. Alvito dvaras buvo užimtas vokiečių, gyvenamajame name įsikūrė vokiečių kariai, o viename iš dvaro ūkinių pastatų buvo įkurta rusų karo belaisvių stovykla. Marija Malinauskaitė–Stommienė savo tėvų Alvito dvare nerado, nes jie 1941 metais birželio 14 dieną buvo išvežti į Altajų. Apie tėvų buvimo vietą ją 1941 liepos 6 dieną informavo Vokiečių Raudonasis Kryžius ir nurodė, kad jos tėvai ir tetos (Filomena ir Jadvyga) gyvena kartu Altajaus krašte, Altajaus rajone, Altajaus „rai les hos“. Sovietų propaganda nepasikeitusi ir šiandien, todėl nestebina tuomet pateikta informacija, kad abi Donato Malinausko seserys gyvena katu, Altajaus krašte, nors Jadvyga mirė kažkur kelyje į tremtį, o Filomena mirė 1941 metų pabaigoje, Altajuje.

Marijos Malinauskaitės–Stommienės vyrui Viktorui Stommai, kaip „išvežto į SSSR Malinausko Donato patikėtiniui“, 1942 rugpjūčio 18 dieną buvo grąžinta Alvito spirito varykla, nacionalizuota 1940 metais birželio 15 dieną. Deja, Donato Malinausko vaikaičiui Tadui Stommai, jau nepriklausomoje Lietuvoje, iki šiol negrąžinti Alvito dvaro pastatai.

Turto vertinimas postsovietinėje Lietuvoje

Okupacijos metu Alvito dvaro gyvenamojo namo vienoje pusėje gyveno vokiečiai, kitoje Stommų šeima. Tadas Stomma prisimena, kad jis, jo giminaitis Ričardas (Rysiek) ir gydytojo Šapiro sūnus Žora, tėvų nurodymu nešdavo valgį rusų karo belaisviams, laikomiems ūkiniame pastate. Šiuo metu tame pastate įsikūrusi AB „Alvito žemdirbys“. Tadas Stomma, dar būdamas vaikas, prisimena, kad po gyvenamuoju namu buvo rūsiai. Kadangi belaisvių zonoje įeiti ir vaikščioti neleisdavo, po ūkiniu pastatu esančių rūsių jis nepamena. Tiesa, dar 2012 metais UAB „Census Optimus“, atlikusi turto vertinimą, rūsių po AB „Alvito žemdirbys“ valdomu pastatu nerado nenufotografavo, kaip kitas patalpas ir prie vertinimo dokumentų nepridėjo. Kodėl slepiami Alvito ūkinio pastato rūsiai nuo turto vertintojų?

Ką AB „Alvito žemdirbys“ slepia buvusio Alvito dvaro ūkinio pastato rūsiuose

Protu suvokti neįmanoma, kodėl iki šiol Alvito dvaro pastatų neatgavo 1918 metų signataro Donato Malinausko vaikaitis T. Stomma ir kodėl ūkiniu pastatu disponuoja jį privatizavusi AB „Alvito žemdirbys“, nors pastatas statytas 1907 metais ir pagal LR įstatymus negalėjo būti privatizuotas. Be to tai istorinės asmenybės Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko gyvenamoji vieta.
 

Rūsiai po Alvito dvaro ūkiniu pastatu, kurio sienos mena rusų karo belaisvius.

AB „Alvito žemdirbys“ aptvertoje uždaroje zonoje rikiuodavosi vilkikai iš Rusijos. Vietiniai kalbėdavo, kad buvo perpilamas kuras iš vilkikų į kontrabandininkų talpas. Bet kas žino, ar tik kuras buvo perpilamas... Vieta strategiškai patogi, čia pat Rusijos siena, uždara teritorija, pastatas su įslaptintais rūsiais... Ar tai nėra tikroji priežastis, dėl ko taip piktybiškai nenorima grąžinti Alvito dvaro pastatų tikriesiems savininkams.

Kitos paslaptys ir žinomos tiesos

Šiandien AB „Alvito žemdirbys“ neteisėtai atiduotame pastate, karo metais buvo rusų karo belaisvių stovykla. Lietuvos valdžios institucijoms tai žinomas faktas, tačiau valdininkai nei piršto nepajudino, kad būtų nustatyta tiksli rusų belaisvių palaidojimų vieta, veikiau atvirkščiai, buvo pradėti persekioti asmenys keliantys šią problemą. AB „Alvito žemdirbys“ Putino metodais inicijavo ne vieną bylą prieš Tadą Stommą.

T. Stomma pamena, kad belaisviai mirdavo dažnai, ir laidodavo juos dvaro teritorijoje, galimai keliose vietose. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu vykdant statybas, buvo pastebėti išmėtyti žmonių kaulai. Kuro rezervuarai buvo įkasti kaip tik toje vietoje, kur gyventojai nurodo buvus belaisvių kapavietę. Kita kapavietė galėjo būti būtent toje vietoje, kur rikiuodavosi vilkikai iš Rusijos, t. y. uždaros teritorijos aikštelėje.

Vėlės neduoda ramybės

Vietiniai Alvito gyventojai pasakojo, kad karo belaisvių stovykloje, be rusų karo belaisvių, buvo ir kitų tautybių asmenų, tame tarpe ir lenkų.

Toks palaikų negerbimas, nelaimės, ištikusios ten dirbusius ar važiuojančius šalia esančiu keliu žmones, paskatino vietinius kalbėti, kad vėlės neduoda ramybės. Būtent šioje kelio atkarpoje, šalia minimo pastato įvyko ne viena avarija, būta žmonių aukų, keli vilkikai nulėkė nuo kelio. Nors toje vietoje pastatyti greitį ribojantys ženklai, nelaimių išvengti tai nepadeda...

AB „Alvito žemdirbys“ aptvertoje zonoje p. G. Urbšys, neabejotinai rusų belaisvių palaidojimo zonoje išvystęs gamybą, patyrė žiaurų likimo smūgį... Sovietmečiu minimame AB „Alvito žemdirbys“ pastate dirbo ir dabartinis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius, kuriam likimas taip pat buvo negailestingas.

Tai ar nebūtų laikas deramai pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukas ir iš homo sovietikus pavirsti žmonėmis.

Daktaras B. Šapiro (Shapiro)

Tadas Stomma prisimena, kad 1943 metais daktaras B. Šapiro, iki karo gyvenęs Vilkaviškyje Eimučio gatvės name, pažymėtame Nr. 7, atvedė pas Stommas į Alvito dvarą savo sūnų Žorą (Zoria), o pats su žmona grįžo į Vilkaviškį. Žydams buvo įsakyta susirinkti miesto aikštėje. Iš ten juos visus sunkvežimiais išvežė už miesto ir sušaudė. Daktaras B. Šapiro nepaprastai pasitikėjo Donato Malinausko dukra ir jos vyru, savo vaiko likimą patikėdami jiems.

Tadas Stomma prisimena girdėjęs tėvus kalbant, kad senelis Donatas Malinauskas pripažino tik vieną gydytoją B. Šapiro. Keistas sutapimas ir tai, kad D. Malinauskas rūpinosi savanorio Prano Eimučio atminimo įamžinimu.

Koks buvo pilnas daktaro Šapiro vardas, šiandien nėra žinoma, kaip nežinoma ir jo biografija. Ar moteris, pavarde Šapirienė, padėjusi tremtiniams 1941 metais birželio 14 dieną, buvo daktaro Šapiro žmona, galima tik spėti, nes Vilkaviškyje gyveno ir kiti Šapiros.

Daktaro sūnus Žora gyveno dvare iki pat rusų atėjimo 1944 metais. Vietiniams jis buvo pristatomas kaip giminaitis. Tadas Stomma prisimena, kaip jis, Ričardas ir Žora su Alvito kunigu A. Povilaičiu lošdavo kortomis. Visas Alvitas globojo mylimo daktaro sūnų. Donato Malinausko duktė Marija Stommienė visą gyvenimą pasakojo apie alvitiečių geraširdiškumą. Juk visi žinojo, kad Žora yra 1943 metais sušaudyto kartu su kitais žydais Vilkaviškio daktaro Šapiro sūnus, bet vokiečiams neįdavė. Karo pabaigoje Žorą pasiėmė giminės iš Baltarusijos. Jau gyvenant JAV, Tado Stommos tėvas Viktoras yra sakęs, kad Žora išgyveno okupaciją. Mes turime daug sektinų pavyzdžių.

Galbūt atsilieps Žora, gimęs apie 1934 metus, ir pabaigs pasakoti šią istoriją...